|
Bus daug dienų bežydinčių alyvom,
Bus daug naktų bemirgančių žvaigždėm.
Bet ar bebus jaunystė rymanti prie knygų,
Bet ar bebus toks juokas kaip šiandien.
Būna lygiai ir gera, ir liūdna –
Vien dėl to, kad buvai ir grįžai.
Kad kažkur ant gyvenimo dugno,
Lieka vaikiški mūs parašai…
Jau girdi? Klasės užsidaro.
Paskutini kartą paklausyk
Toks labai pažystamas ir geras
Tų senųjų naktų skambesys.
Eisiu jau žali klevai pasvirę
Pakuždės prie vartų paslapčia.
Čia pirma svajojome mes gimę,
Ir vieškeliai prasideda nuo čia.
Ir eglės vėl šlamės čia prie mokyklos,
O jų šešėliai dengs praėjusius metus.
Bus pamokos, skambės skambutis,
Tik mūsų čia jau nebebus.
Kaip pavasarį tirpstantis sniegas,
Kaip negrįžtantis aidas dainos…
Taip tos klasėj praleistosios dienos
Nebegriš, nebegriš niekados.
Linksma suspausti gavus atestatą…
Paliksi klasę, suolus, kur vargai,
Išeisi ten, į gyvenimą, kur stato,
Bet vėl paklausi kur draugai.
Draugai… Jau jie bus išblaškyti.
O klasė?.. Klasė jau kitų.
Atmink šie žodžiai bus rašyti
Vienos iš buvusių draugų.
Nepamirški draugų Tu ir klasės,
Prisiminki mokyklos takus.
Niekur nieko gražesnio nerasi,
Už mokyklinius savo metus.
Kuo greičiau svajojom būt suaugę,
Skubom išsiskirt su mokykla.
Tik retai kada mes pagalvojam,
Kad negriš prabėgę dienos niekada.
Mes išeisim visi, tyliai duris užversim,
Gal ištarsim “sudie” paskutinį, nebegrišim daugiau.
Vėjas plaukus taršys,
Jis užneš tuos takus, kur išmynėm.
Ir skambutis skardus, mus nešauks kas dieną,
Mes išskrisim, kaip paukščiai, išmokė skraidyti.
Gal sugrišim dar čia, į klases tas tuščias,
Bet sugrižę svečiais pasijusim…
Tu juk nepamirši vaikiškų išdaigų,
Savo mokslo metų ir senų draugų,
Kurie tartum mintys šiandien išsisklaido,
Nors širdy ir daros neapsakomai sunku…
Rytais neskambės jau mokyklos skambutis,
Staiga nutruks mums ši gija.
Paklydę mes kaip rudeniniai paukščiai,
Kažin kur laimę rasim savo kelyje…
O klasėje atrodys taip, kaip buvę
Senų suolų eilė, juoda lenta.
Ir sakinys lyg užrašytas vakar
Su ta pačia gramatine klaida.
Lekia Jūsų dienos taip kaip mėnesienos,
Kartais duš dar viltys tylumoj…
Skauduliu išsprūs gal abejonių dienos —
Šauksmo aimana Jums uždainuos.
Lai neleidžia klupti brolis ir seselė —
Žmogiška svajonė — Jums visiems.
O sparnai dėl tikslo dega lai saulelėj,
Tirpdo siekiuose bendros lemties.
Mes pirmą raidę, pirmą knygą prisiminę
Albumą vartome ir jaudulys graudus
Nubėga ašarom į seną rašalinę,
Kad apkabintume laiškais mielus draugus.
Pirmasis mokytojas nuotraukoj toks rimtas
Ir mokykla nepaprastai miela, graži…
Atrodo, eitum per gatves atgal sulytas,
Bet mūsų tiltai ir keliai ten uždari.
Brangieji mano — Mokytojai ir Bičiuliai,
Draugai iš vieno suolo, gatvės ir namų —
Nors tiltai praeities seniai, seniai sulūžę,
Ten puokštę ir skambutį širdimi nešu.
Skriskit, mūsų paukšteliai,
Skriskit, mūsų vaikai,
Mes su virpančiom rankom
Atversim Jums langus.
Nežabotasis žirgas
Skrieja vėjo takais,
Neša gėrį ir blogį
Į gyvenimo dangų.
Nemylėkit be laiko —
Paskrajokit prieš tai.
Saiką laimei žinokit
Ir vertinkit žmogų!
Kai gyventi išmoksit —
Pasikeis šie laikai
Ir tik tas nugalės,
Kas valdys savo norus.
Mus pavasaris kviečia mokyklon
Susirinkti į mielas klases,
Ir koridoriuj juoktis, ir krykštaut,
Valsui kviesti draugus ir drauges.
Paskutinįkart valsą sušoksim,
Tegu vėjas atvers mums duris.
Šiąnakt vaikišku juoku kvatoki —
Mūsų liūdesio žaizdos užgis.
Didenybe, kviečiu Jus pašokti
Ir pakrykštauti juoku vaikų.
Lai be rūpesčio metai ilgoki
Neprimins mums jaunystės klaidų.
Mokykla, mums buvai Karalienė,
O mes buvome princais mažais —
Pripažinti privalom kiekvienas,
Kad mylėsim Tave amžinai.
Nebeliks Tavo juoko mokykloj,
Nebeskins nieks alyvų baltų.
Pirmas meilės raštelis nukritęs
Lauks po suolu dabar jau kitų.
Netrupės kreidoje baltos raidės,
Nevarys jau už durų Tavęs…
Nebijosi Tu „šperą“ sumaigęs,
Kad vėl gėdą turėsi iškęst…
Išleistuvės — ir visko čia gaila.
Kaip gyvenime Tau nepaklyst?
Padarytum ne kartą dar klaidą,
Kad galėtum į klasę sugrįžt.
Su jaunystės žydėjimu!
Šimtą kartų „valio“! —
Šimtalapiais žiedais vainikuojam!
Baltasparniu plazdėjimu —
Jums paukščius suviliot
Ir klupdyti sau lemtį prie kojų!
Jums pavaldūs keliai ir takeliai visi,
Jums pavaldžios net plačiosios upės,
Jūsų siekiai lyg gulbės suplasnoję širdy…
Ir svajonės, kur mums neberūpi…
Jau negalim to šimtojo aukščio pasiekt
Mes — patyrę, nuėję, tylėję, kentėję…
Tai tik Jums šimtamylė visatų erdvė,
Tai tik Jums nežabotieji vėjai!
Su jaunystės žydėjimu!
Šimtą kartų „valio“!
|
|