|
Tik vieną kartą metuos šventė,
Kuomet susirenkam visi.
Bet norisi mums taip gyventi,
Kad jaustumės ne vieniši.
Gyvenimas balnojo žirgus —
Palikome senus namus…
Bet vis dažniau širdis suvirpa
Sugrįžus pas brangius Tėvus.
Visus mus sieja vienas kraujas —
Gyvybės saitai amžini…
Seneliai šaukti nesiliauja,
Tetų ir Dėdžių mes širdy.
Mūs Mamos — Seserys gražuolės,
Tėvai — tai Broliai ąžuolai.
Todėl įstatymas galioja:
Kasmet sugrįžki, kur gimei!
Tu didžiausia pagarba galiu kreiptis į Tave. Su didžiausiu
pasitikėjimu galiu ateiti pagalbos, patarimo ar užtarimo.
Su didžiausia viltimi galiu išlieti Tau savo svajones ir
džiaugsmus. Žinau, jog visuomet būsiu suprasta, sulauksiu
paramos bet kokiuose savo veiksmuose.
Tavo šventėje su pasididžiavimu kalbu apie tai visiems
girdint ir noriu, kad žinotum, jog labai branginu mūsų nuostabų
bendravimą, kurį išsaugojome nuo vaikystės dienų.
Kokia Tu nuostabi esi — ne kiekvienam žinoti.
Didžiam žmoguj dažnai gyvena paslaptis…
Mes linkim Tau žavingą laiko žirgą pabalnoti,
Kad dar ilgai daužytųs nesutramdoma širdis.
Tu man esi lyg saulė — visuos laikuos drauge!
Atstoji man pasaulį — esi tikra drauge.
Kas nepastatyta — nesugriausi…
Liko gražūs pamatai.
Ir širdies nebeapgausi — tai tik protui vis blogai.
Laikas bėgo — mes užaugom
Ir dabar jau ne vaikai…
Bet pilis vaikystės saugo bendri motinų namai.
Nepamenu nė vienos šventės, kuri džiaugsmu nebūtų
apjungusi mūsų jaunatviško šurmulio. Daugybė gražių prisiminimų
veda mus vaikystės takeliais. Tačiau ypatingas
ryšys atsirado tuomet, kai pradėjome suvokti giminystės
svarbą, kuomet subrendome ir susilaukėme savo vaikų.
Džiaugiuosi, jog esame artimiausi žmonės ir galime taip
nuoširdžiai bendrauti. Didžiuojuosi Tavo pasiekimais ir
dora šeima. Nesistebiu Tavo gerai išauklėtais vaikais, nes
jų auginimui ieškojome bendrų patarimų pas savo Tėvus.
Gera būti kartu, kuomet Tavo širdyje didelė šventė.
Kai esi nuėjęs taip toli,
Kad, rodos, nėr jėgų pasiekti savo tikslą,
Žinok, Tu dar jėgų turi tiek daug,
Kad kelias nueitas
Pusiaukelėj Tau liktų.
Brangusis Pusbroli, linkiu Tau,
Kad Tavo siekių nesudegintų net dykuma,
Nenuskandintų meilės vandenynai…
Kad būtų Tau svarbi
Gyvenimo akimirka trumpa.
Tokia nepaprasta diena ateina vieną kartą —
Jaunystės sodas meta jau gelsvus lapus.
Bet tegu lapų grožio nebūna niekam gaila —
Lyg pumpurus Tu augini savus vaikus.
Tu mums visiems esi brangi, gera ir reikalinga,
Mus užkreti jaunystės grožiu, žvalumu.
O laikui bėgant metų sodas lieka lai turtingas…
Žydėk gyvenimu, palikdama žiedus širdims kitų.
Didžiausios upės vingiais Jums atmatuosim laimės;
Javų laukais bekraščiais — daug metų dar ilgų;
Pajūrio smėlio saujom supilsim pilį meilei,
Kur artimieji rastų Jus tarp gerų žmonių.
Baltaisiais metų sodais barstysime Jums taką
Per šventę ilgai lauktą tarp Jums brangių žmonių!
Ką jaučia mūsų širdys, tikrai, juk nieks nemato —
Tad leiskit išbučiuoti rankas visų vardu.
Pasitikėjimo lobynai rudeniniai,
Aruodai ištikimojo žmogaus —
Tavojoj dvasioj lyg gimtinėj,
Kurią padovanočiau dėl sūnaus.
Duok dešinę ir į pasaulio kraštą
Išleisiu savo vaiką su Tavim,
Įteiksiu Tau ištikimybės raštą
Ir patikėsiu vien širdim.
Norėdama pasveikinti Tave ir palinkėti laimės, pirmiausia
Tau dėkoju už ištikimybę mūsų seseriškam likimui.
Tu esi mano ramstis, mano užtarėja, mano geradėja.
… niekada nebūsi išduota — aš neleisiu paliesti Tavęs
melu ir apgavystėm, aš neleisiu Tavęs skaudinti baisiais
žodžiais ir pykčiu, nes išdavęs Tave — išduos ir mane, išduos
mūsų šeimą.
… kol turi mane, žinok turi pasitikėjimą, ramybę ir laimę.
Aš — Tavo ramstis, aš — Tavo siena, aš — Tavo laimės
erdvė…
Patikėk, jungia mintys mūs sielas —
Tos nematomos gijos lyg upė viena.
Niekad, Broli, nebūsi Tu vienas —
Sesers meilė tyra, amžina.
Leisk linkėti, kad niekad nebūtų
Net mažiausios klaidos, netiesos, negarbės!
Kad liepsnotų ir versmės pratrūktų
Vien tik laimės prasmingos būties.
Mes lyg upeliai, ištekėję iš vienos upės. Mes lyg medžiai
viename miške. Mes lyg gėlės iš vieno lauko. Mes lyg
paukščiai mėlynoj padangėj.
Taip galėčiau lyginti mūsų gyvenimo prasmę. Taip galėčiau
iškelti į pirmąją vietą mūsų geranorišką draugiškumą.
Taip galėčiau kelti ligi aukštumų mūsų bendrą
dvasinį žmogiškąjį supratimą apie ateitį.
Sveikinu Tave mūsų bendroje šventėje, Mūsų bendroje
laimėje ir didžiuojuosi Tavimi.
Iš vaikystės pievų deimantinių,
Iš dangaus gėlėto ateinu
Į bendras svajones, į žvaigždynus,
Kur vaikystėj klaidžiojom kartu.
Aš su Tavimi, brangioji Sese,
Realybės drapanas velku…
Kai sunku Tau bus — Tu brolį rasi
Tarp panorusių pabūt kartu.
Kaip nebūna nendrynų be ežero kranto,
Taip gyvenimo — be mylimų žmonių.
Esi man artimiausias — bėdoj paduodi ranką,
Kai paguodos žodžių aš siekiu…
Pasiekęs daug — minčių, idėjų, tobulumo,
Esi žmogum, kuriuo mes sekame visi.
Linkiu Tau, Broli, rasti dvasinio artumo
Vaikams ir tiems, kas Tau ištikimi.
… lyg du medžiai palaukėje siūbuoja vėjo dainas, taip
mes supame buvusį savo žvaigždynų lopšį savo vaikams. ..
… lyg saulė ir mėnuo nepalieka žemės nė vienai dienai,
taip mes nepalikime be globos vienas kito…
… kaip lietus numalšina kaitros sukeltą troškulį, taip
mes abu patirkime sotumo jausmą bendraudami nuolatos…
… svajoju visą gyvenimą būti su Tavimi gyvenimo reikaluose
ir rūpesčiuose…
… Tu ir aš — neatskiriami mūsų tėvų dvasia!
|
|