Kad laime žėrintys šaltiniai,
Pasiektų džiaugsmo upelius.
Kad rasos tyros, krištolinės,
Bučiuotų žiedlapius švelnius!
O jie, prie skruostų prisiglaudę,
Pajutę virpėsi širdies,
Viliotų žengt į erą naują,
Kur gėriu upės išsilies…
Kur praeitis giliai nuskendus,
Negrįš pro tiltus užmaršties.
Džiaugsminga šypsena ant veido,
Ir rankos sveikinti išsities.
Palikite komentarą