Jau pasipuošė auksu gyvenimo miškas —
Rudenėja gražiai, o tų metų tiek daug,
Bėgo laikas per greit ir pasikeitė viskas —
Medžiais augo vaikai ir anūkai užaugs.
Buvo laikmetis lengvas lyg pienės pūkelis:
Savo rūpesčių rankom duonos man laužei
Ir į laimę man rodęs gyvenimo kelią,
Kūrei ateitį mano — dorą ir gražią.
Kad laimingas Tu būtum, darysiu aš viską:
Neužmiršęs dienų, kai nešiojai mane.
Tegu akys vien laime ir džiaugsmu nuolat tviska!
Šimtą metų gyvenk, nes myliu aš Tave.
Palikite komentarą