|
Atleisk, gyvenime ne taip jau būna,
O aš nedaug tau blogo padariau…
Tad stengiuosi iš kelio pasitraukti
Vien tik todėl, kad būtų tau geriau…
Tos ilgos naktys be mėnulio,
Padangėj pilna debesų,
Bet niekada aš netikėjau,
Kad be tavęs bus taip sunku!
Aš nežinau, ko liūdi mano siela,
Aš nežinau kas pavergė mane,
Man be tavęs gyventi nebemiela,
Man be tavęs pasaulio nebėra…
Man širdį sopa nuo jausmų,
Kuriuos giliai aš Tau jaučiu!
Užmiršti jų aš negaliu,
Nes mirsiu greitai aš be jų…
Norėjau draugauti su saule,
Norėjau draugauti su tavim,
Bet tu buvai ir būsi kiaulė,
Geriau draugaut su avim.
Ateik, Tavęs labiausiai pasiilgau.
Tarytum šiandien supratau – myliu.
Ateik! Vėl mano skruostus ašara suvilgo.
Vėl aš viena kenčiu, tyliu.
O aš tikėjau tavo meile,
Tikėjau žodžių gražumu…
Bet visa tai tiktai apgaulė,
Kaip sniegas vasaros laike…
Ašarų upeliais plaukia dar viena diena,
Išėjai “sudie” netaręs,
O mano sieloj tuštuma…
Ilgiuos tavęs, ilgiuos lyg lengvo vėjo.
Ateik ir karštus smilkinius paliesk.
Ilgiuos tavęs lyg gurkšnio tyro oro.
Per naktį prirūkytam kambary.
Labas rytas mano saule, labas mėlynas dangau,
Labas rytas šiam pasauliui, bet pirmiausia zuiki tau…
Štai saulytė jau aukštai…
Man pradingo jau sapnai…
Nebemiegu jau ilgai,
Keltis laikas tau seniai.
Labas rytas.
Ryte už lango kai prašvis
Ir saulės spindulys užklys.
Tu negalvoki, kad tai jis.
Ten aš, visi tai pamatys.
Aš
Tau
noriu
pasakyti
vieną
žodį,
tik
vieną
vienintelį…
Tas
žodis
toks
trumpas
ir
tiek
daug
pasako…
Jis
toks
svarbus
man
ir
tau.
Tiesiog
noriu
pasakyti
LABAS.
Saulutė atsikėlė, ir spyrė į šikniuką,
Pasakė labas rytas ir davė bučinuką…
Labas rytukas.
Labas rytas, jau prašvito, saulė šviečia danguje.
Angeliukas iš pat ryto skrenda pabučiuot tave.
Ir palikęs tau lapelį jis prapuolė danguje,
O lapely parašyta, kad labai myliu tave…
|
|