Tirpsta baltas sniego kelias, šėlsta, linksminas širdelės, tartum vasarą aguonos barsto šypsenas raudonas. Tų širdelių spindesy isimylime visi…
|
||||||
Tirpsta baltas sniego kelias, šėlsta, linksminas širdelės, tartum vasarą aguonos barsto šypsenas raudonas. Tų širdelių spindesy isimylime visi… Aš rašau ant galo, nes myliu be galo. O kas myli dar stipriau, tegu rašo dar toliau… Tavyje daugiau nei danguje spalvų… Daugiau nei širdyje jausmų… Tu atmerkei man akis, atvėrei šilumai duris… Tu juokeis ir aš juokiaus… Tu sakei ir aš klausiaus… Mūsų laimės niekas nesugriaus… Dar tavo vardo nežinojau, tik vieną kart mačiau tave. O jau su ilgesiu svajojau, ir savo meilę skyriau tau… Ar nori žvaigždės iš dangaus? Aš Tau ją atnešiu… Aš padarysiu viską, kad tik pamatyčiau save Tavo akyse, kad tik išgirsčiau Tavo balsą… Ir jei vieno vienintelio Tavo bučinio kaina bus mirtis – aš su tuo sutiksiu… Esu toks tik dėl Tavęs. Jei turėčiau po rožę kiekvieną kartą, kai galvoju apie tave, aš vaikščiočiau savo sode amžinai. Kartais myliu Tave labiau už viską… Už gyvenimą.. Už saulę… Už dangų, žvaigždes ir mėnulį… Bet Tu to niekada nesužinosi… Tai bus mano mažytė paslaptis. Saulė myli dangų, o aš angelėlį brangų. Angelėli tu brangus, tik nebūki užmarsus, gal mane jau pamiršai, kad žinučių nerašai? Tavęs ieško policija, nes tu pavogei mano širdį… Dabar tu sėsi į kalėjimą ir neišeisi tol, kol negrąžinsi man 1000 bučinių… Ieškok gero advokato arba manęs… Padovanok man savo meilę ir lūpų bučinį kartu, padovanok man save visą, padovanok man savo meilę vieną naktį, pripildyta saldžios aistros, kad širdis imtų plakti ir nepavargtų niekados. Man trūksta tavo rankų, lūpų, tavo kūno, tavo šilumos, man nereikia net didžiausių turtų, trokštu tik tavo meilės amžinos! Niekada negalvojau, kad mes bent susitiksim… bet susitikom. Niekada negalvojau, kad mes būsime draugais… bet taip išėjo. Niekada negalvojau, kad jusiu tavo lūpų skonį, bet paragavau… ir man patiko! Ir vistik aš pamilau tave! Aš turėjau svajonę – būti mylima ir mylėti… Bet ją pašėlus audra paskandino jūros bangose… Sidabru vėjas nubarstė dangų ir jame paliko žvaigždes, į kurias aš dabar žvelgiu viena… Liūdesys užspaudė krutinę, nepratariau nei žodžio… Mėgavausi sidabrinėmis žvaigždėmis danguje… Šypsojais man iš viršaus tylia šypsena… Žvelgiai į mane sidabrinėmis akimis… Glamonėjai vėjo lūpomis karštomis… Maudei vasaros lietuje… Bet iš aukštai… Mylėjai akimis… Guodei jūros ošimu… Džiovinai ašaras šiltu vėju… Visada žinojau, kad esi šalia… Sapnavau tave savo sapne, ir tavo žodyje išgirdau, kad myli mane… Tai buvo nuostabus sapnas, tas venintelis sapnas… Meilė – tai jausmas, kuris neleidžia pavalgyti, miegoti, skaityti, galvoti… Nes visą laiką tu mąstai kaip galėtum pamatyti savo mylimą žmogų, jį paliesti, pajausti ir svajoti, kad šis reiškinys truks visada… Nors dažnai visa tai virsta tik akimirka… |
||||||
© 2025 Sveikinimai.lt - sveikinimai, sms sveikinimai, aforizmai, posakiai, sentencijos, citatos, tostai, mintys, užuojautos, atvirukai, atvirutės. Powered by WordPress & Atahualpa |