|
Kai pajunti meilę, tampi mažu pūkuotu triušeliu… Tavo širdutė spurda nerealiu greičiu… Tavo akytės spindi pasakišku grožiu… Kai pajunti meilę – kitus tu pamiršti, ir staigiai išsigandęs bailiausiai pasprunki… Kiškutis bijo lapės ir jos aštrių dantų, o aš tavosios meilės ir dangiškų akių, nes kai kiekvieną kartą tu į mane žvelgi aš kaip tas mažas zuikis baikščiausiai sudrebu… Tačiau dabar žinau jog tai tik meilė, tai tas šiltas jausmas kurį tau pajutau…
Mirkt akytę – duok rankytę… Pabučiuosiu tau aš ją… Noriu švelniai apkabinti ir pabust šalia tavęs…
Jeigu, o jeigu mėnulis kalbėtų, Saulė girdėtų, o žvaigždės padėtų, prašyčiau aš vieno mažiuko dalyko – gyvenimą visą prabūt su Tavim.
Tavo akys kaip gili jūra, Tavo plaukai lyg saulės spinduliai, prie tavęs pabuvus jaučiuos kaip rojuje, ir galiu pasakyt: Tik vieną aš Tave Myliu!
O kaip seniai pavydžiu aš visiems,
Kurie tave kasdien matyti gali.
Draugams, kaimynams, gatvėj sutiktiems,
Net vieškeliui vingiuojančiam pro šalį.
Tavęs pavydžiu vėjui ir laukams,
Ir saulei kylančiai į žydrą dangų,
Prie tavo namo žaidžiantiems vaikams,
Alyvai žydinčiai po tavo langu.
Pavydžiu toms, kurių nepamiršti,
Kurioms kaip man esi tu reikalingas,
Net dienai tai, kurios nebus.
Tada gal būtum su manim laimingas.
Net dienai tai, kur laiko praeity,
Kada buvai tu su manim laimimgas.
Tiktai širdis mana nepavydėtų,
Jei kas labiau nei aš tave mylėtų.
Gali būti nesuprasi, gali būt kad nepatiksiu, gali būt kad nemylėsi, bet vistiek tu būsi mano mažas angeliukas…
Kai tu esi šalia, aš jaučiuosi laiminga, aš jaučiu, kad ir tau, aš esu reikalinga… Ta akimirka viskas išnyksta staiga, net praeitis užsimiršta tada. Tavo glėby aš jaučiuosi laiminga, aš jaučiu, kad ir tau, aš esu reikalinga…
Meilė mokinius kankina, meilė dvejetus gamina. Mokytojai be širdies, nesupranta padėties!
Tavo žvilgsnis lyg angelo,
Tavo balsas švelniausias,
Tavo grožis prilygsta nefertitei,
Tavo kūnas tobuliausias pasaulyje,
Tavo plaukai lyg saulės spinduliai.
Myliu bet tyliu, noriu kalbėt bet negaliu… Matau tave ir atrodai lyg angelas, noriu bučiuot, apkabint bet negaliu.
Aš siunčiu tau angeliuką, gražų švelnų mažuliuką, kad globotų jis tave rytą, dieną, vakare…
Tu mažas gintarėlis –
Jūros dugne,
Tu mažas spindulėlis –
Aukštai danguje,
Tu mažas žmogiukas,
Kurio aš geidžiu
Ir be kurio gyvent negaliu.
Aš ir tu, mes abu kartu susiglaudę tyliai kalbėsim, aš ir tu, mes kartu ant rasotos žoles visą naktį į dangų žiūrėsim…
Aš myliu Tave, bet taip mylėt neįmanoma. Nes pažįstu Tave ir viską žinau, ko žinoti negalima. Bet myliu vistiek, myliu karštai, kaip myli vienas kitą du angelai.
Aš taip senai svajojau apie mus, skrajojau debesim. Aš vėl norėčiau tai pajust, tik leisk man būti su tavim…
|
|