Vestuvių raudos

Vestuvių raudos, kai nuotaka rauda (arba verkauja, rypuoja, kunigauja, žodeliauja) kviesdama į vestuves, atsisveikindama su tėvais, giminėmis ir rūtų darželiu, išvažiuodama iš namų, važiuodama į jungtuves. Verkaudama nuotaka atsisveikina su pakelės medžiais, akmenimis, tiltu ir t. t. Nuotakos verkavimas suprantamas kaip ypatingos pagarbos forma, apeiginis kvietimo ar atsisveikinimo būdas. Iškeliaujanti nuotaka verkauja net prieš lopšyje gulintį kūdikį. Mergaitės raudų improvizacijos meno nuo vaikystės mokydavosi girdėdamos raudant, piemenaudamos (pvz., buvo tradicija per Sekmines išsirinkti iš savo tarpo „nuotaką“, „jaunikį“ ir „atšokti“ vestuves su visomis apeigomis bei raudomis), o artėjant vestuvėms – pas patyrusias raudotojas.

Vestuvių rauda “O tai pasirėmiau”:

O tai pasirėmiau
Ant uosinės tvorelės,
O tai palenkiau
Glotnią galvelę,
Glotnią galvelę
Palei sieros žemelės.
Rūtele mano,
Žalia garbuonėle,
Rūtele mano,
Lengvas parėdėli,
Tai pasikelki
Nuo sieros žemelės,
Tai išbujoki
Palei uosio tvoreles,
Kad nepažintų
Svetima šalelė,
Ką mano tėvelio
Didis dvarelis,
O kad pamislytų,
Ką čia žalia girelė,
Kad čia užaugę
Žali jovarėliai.
Išauk, rūtele,
Palei uosio tvoreles
Šią tamsią naktelę,
Pakol užtekės
Kaitri saulelė,
Ai, pakol išauš
Giedri dienelė,
Kad būt kur įsėsti
Raibai gegulei.
Tai aš pavirsiu
Raiba gegule
Ryt anksti rytelio
Ir aš atlėksiu
Rūtų krūmelin,
Tai aš kukuosiu
Raiba gegute.