Vestuvių dainos

Vestuvių dainos savo kilme ir paskirtimi glaudžiai susijusios su vestuvių apeigomis bei papročiais. Jos lydėjo pagrindinius vestuvių apeigų momentus. Dainų funkcija bei tematika (dažniausiai sutampančios) ir yra jų grupavimo pagrindas. Dainos pagal jų ryšius su atskirais vestuvių momentais skirstomos į funkcinius poskyrius: pažintuvių, piršlybų, žvalgytuvių, sutartuvių, žiedynų, didvakario, jaunojo išleistuvių, mergvakario, jaunojo sutiktuvių, suolo vadavimo, jaunosios ieškojimo, pasėdo, vainiko įteikimo, atsisveikinimo, išvažiavimo į jungtuves ir sugrįžimo iš jų, stalo vadavimo, persirengėlių, jaunosios apdovanojimo, kraičio išvežimo ir išvažiavimo pas jaunąjį, marčios ir svočios sutiktuvių, sugultuvių, prikeltuvių, gaubtuvių, marčpiečio, karvojaus ir dovanų dalijimo, vestuvininkų apdainavimo, išvažiavimo namo, grįžtuvių dainos. Išimtį sudaro poskyriai dainos šokant ir iš dalies jaunosios graudinimo dainos (kur kalbama apie jaunosios virkdinimą: jaunosios verkimas atitinkamais vestuvių momentais buvo apeiginis, o ne pačios nuotakos asmeniniai išgyvenimai, kaip dažniausiai suvokiame vertindami iš šiandienos pozicijos), dainuotos ne vienu, o keliais vestuvių apeigų momentais.

Išskirtoji funkcinių poskyrių eilė atitinka vestuvių eigą, atskiras poskyris atliepia tam tikrą apeigų ciklą, o tai leidžia vestuvių dainų simboliką susieti su konkrečiais papročiais ir apeigomis. Tačiau tik nedidelis dainų pluoštas yra siauros apeiginės paskirties (paprastai tai tik dalies vestuvininkų dainuojamos dainos, tiesiog iliustruojančios apeiginį veiksmą – suolo vadavimo, stalo vadavimo, persirengėlių dainos ar apdainavimai). Antra vertus, apeigine semantika grįstas šių dainų simbolizmas sudaro pagrindą spėti, kad lietuvių vestuvinėse dainose galima įžvelgti ne tik atskirų apeigų atkartojimą. Esama pagundų užčiuopti jose slypinčius perėjimo apeigų reliktus, kurie pirmiausia susiję su merginos / moters statuso pasikeitimu. Vestuvių papročiai ir apeigos, šio žanro dainų pagrindas, turėjo padėti nuotakai atsiskirti nuo šeimos, gimtųjų namų ir parengti ją būsimoms pareigoms, įvesdinti į naują šeimą ir naują giminę. Moters padėtis vestuvių ceremoniale, apskritai vyraujantis moterų vaidmuo kuriant ir dainuojant vestuvių dainas nulėmė pastarųjų pasaulio savitumą, dramatizmu grįstą lyrizmą.

Atsisveikinimo daina “Vijosi apynėlis”:

Vijosi apynėlis
Aplinkui viršūnėlę,

Vaikščiojo mūs sesulė
Aplinkui baltus skomus,

Aplinkui baltas skobnias,
Aplinkui baltą duoną,

Aplinkui baltą duoną,
Aplinkui žalią vyną.

Su mažuoju pulkeliu,
Su rinktiniu rėdeliu.

Kitas pavyzdys:

1. Ei, didi, didi
Girios medeliai,
Maži mūsų broleliai. (2×2)

2. Ei, užaugs, užaugs
Mūsų broleliai,
Iškirs girios medelius.

3. Giružėj kirto,
Pagiry tašė,
Ant vieškelėlio statė.

4. O ir pastatė
Margą dvarelį
Su keturiais kampeliais.

5. O kas kampelis
Raiba gegelė
Ryts vakaras kukavo,

6. Lig iškukavo,
Lig išalsavo
Nuo močiutės dukrelę,

7. Nuo motinėlės
Jauną dukrelę,
Nuo brolelių seselę.

8. Kai iškukavo,
Kai išalsavo,
Pati pirma išlėkė.

9. Tu sakalėli,
Gražus paukšteli,
Neskraidyk po dvarelį:

10. Turiu plintelę
Užplintavotą,
Sidabružiu vadžiotą.

11. Kai sykį šoviau –
Giria skambėjo,
Žemužė sudrebėjo!

12. Nusiklausyki
Girios skambančios,
Žemužės sudrebančios;

13. Nusižiūrėki
Bėros mergužės,
Jaunimužy šokančios.

14. Pasiklausyki,
Mano mergele,
Kaip čia žemužė dreba, –

15. Taip tu drebėsi,
Mano mergele,
Kai mano valioj būsi!