Talalinės

Talalinės – tai trumpos (dažniausiai 1–3 posmų ketureiliai), kupleto formos, lengvo ritmo, nesudėtingos melodijos dainos, žmonių dar vadinamos blevyzgomis, lojimais, dainuškomis, tauškalais ir kt. Talalinėms itin būdinga improvizacija, o tai leidžia šiais kūriniais greitai reaguoti į įvykius, prireikus keisti jų turinį. Šiomis dainomis su lengva pajuoka ar ironija vertinami aplinkos reiškiniai ir žmonės. Talalinės neturi kiek ryškesnio siužeto, jų tematika gana įvairi, aprėpianti buities detales, dorovės reiškinius, visuomeniškus ir intymius dalykus. Pasitelkus sąmojį, kalbos žaismingumą, vaizduotės lakumą talalinėse pajuokiami įvairių amatų, amžiaus, kaimų, miestelių, tautybių, žmonės, humoristiškai apdainuojamas gyvulių, paukščių, vabzdžių pasaulis. Viena mėgstamiausių talalinių temų – vaikinų ir merginų pajuokimai, jaunimo ir senių meilės išgyvenimai, sutuoktinių santykiai. Talalinėms būdingas intymaus gyvenimo detalių vaizdavimas, suvulgarinta kalba. Obsceniškose talalinėse gausu erotinių elementų, tačiau jie, skirtingai nei klasikinio stiliaus dainose, nepridengiami simboliais. Talalinės vėlesnės už kitas dainas. Jas daugiausia kūrė ir dainavo jaunimas (vaikinai), pasilinksminimų metu, šokdami, pritardami muzikantams.

Talalinė “Oi tu, boba nelaboji”:

Oi tu, boba nelaboji,
Kam tu pečiaus nedaboji?
Gaidys pečių sukapojo,
Skruzdės molį išnešiojo.

Talalinė “Ėjo merga ulyčiomis”:

Ėjo merga ulyčiomis,
Rado kelnes netyčiomis.

Viena saka – nytis,
O antroji – grytis.

O trečioji kaip pažino
Ir į glėbį apkabino.

Ir išplovė, išbučiavo,
Ir į klyną pabučiavo.

Tai mano Simuko,
Bešikant nusmuko.