Pasakos apie velnią

Pasakos apie velnią – tai nedidelės apimties, nesudėtingos struktūros kūriniai, kuriuose pasakojama apie žmogaus ir velnio ar berno ir pono konfliktus, varžybas ar drauge atliekamas užduotis. Išaukštinamas paprasto žmogaus sumanumas ir gudrumas, sugebėjimas pasijuokti iš neva pranašesnio priešininko. Šioms pasakoms būdingas stiprus komizmas. Komiškai interpretuojami žmonėms natūralūs ir įprasti veiksmai, kurių nesugeba suprasti ir pakartoti velnias, juokiamasi iš savitai atliekamų užduočių ar varžybų sąlygų.

Pasaka apie kvailą velnią “Tada atiduosiu, kai nuo visų medžių lapai nubirės”:

Viens žmogus pasižyčiojęs nuo velnio piningus, ir padarę terminą: kai nuo visų medžių lapai nubirės, tai tada žmogus velniui piningus atiduos. Velns rudenį, kai ant medžių lapų nebelikę, atėjęs pas tą žmogų piningų prašyt. Žmogus parodęs, kad da ne nuo visų medžių lapai nubirėję, tebėr ant aglių, pušų ir kadagių. Velns purtęs, purtęs, bet nieko nepadaręs. Teip ir iš to žmogaus velns skolės nebeatgavęs.

Pasaka apie kvailą velnią “Kaip velnias bobos bija”:
Buva sekmadienis. Sekmadienį ėja moteris jau bažnyčion. Turėja tris vaikus, palyka namuos, ana aina bažnyčion pasmelst. Dabar saka:
– Būkit jau jūs namie, nesmuškit!
Išaina, žiūri – in kelia vandenia daug. Kas dabar darytėj? Nėr kaip pereina jai per tų vandenį. Apsijavus, bryst šlapia, tap vaikšta, saka:
– Tai kad čia būt velnias, tai perneštų!
Brūkšt i velnias pribūvo.
– Sėskis in mana kupras!
Atsisėda. Atsisėda boba, ragų inskabyna. Aina daba anys. Kai pernešė per vandenį tų anas, jau jinai nuvargus ir ažmyga. Velnias ty neša, čyčena ir užmyga. Ir susapnava, kad vaikai susimuša.
– Ak, Dieve mana, – suminėja. A velniui negerai. Jau šokinėjas, krata – nieka. Paskiau važiuoja keliu žmogus su puodais, puodžius važiavo.
– Žmagau, nukelk man tų bobų nuo kupras!
Privažiavis batagėliu šmirkt ajai par nugarų – užblūda. Kaip užblūda, nulipia nuo velnia kupros. Tada saka velnias:
– Aš tai tau dabar nemokėsiu nieka. Aš inlysiu karaliūčion, tiek visaip tumpysiu, kraipysiu, joks gydytojas neišgydys. Tai tu dabar, – saka, – kaip išgirsi, kad karaliūčia jau sarga smarkiai, tai tu nuvažiuok, su šitu botagėliu šmirkštelsi, aš išlįsiu. Tau karalius daug pinigų duos, apmokės, kad jau išgydysi.
Gerai. Kaip kartas už kiek laika ir išgirda, kad karaliūčia jau serga, tumpa, kraipa jų. Daba kas darytei? Niekas neišgyda. dabar reikia važiuoti. Nuvažiava anas. Dar ja nelaidžia karaliaus tarnai. Kur ty, ne tokius daktarus vežė, o tų išgydysi, toks apskurįs. Žinai, puodus jau vežioja, labai biednas žmogelis. Karaliaus paklausia:
– Laiskit, – saka, – laiskit.
Inlaida, vienas įjaja kambarin, karaliūčia to tumpas, kraipas. Anas sušeria su botagėliu, iš karto sveika tik paliko ir atsisėda.
– Karaliau, duok pinigų!
Davė jau jam. Davė daug, susimokėja, tai anas pasistatė bažnyčių sau i namus ir gyvena gerai. Puodžius su puodais jau nebevažiuoja. Sustinka velnias:
– O kol karčemos nepastatei?
– O kam man jos reikia, tos karčemos?
– Kai jau inlįsiu karaliūčion, tai jau su botagu neišvarysi. Tuoj tavi veš. O kad neišgydysi, tai tau karalius nuims galvų vis tiek.
O kų darys žmogus? Nusgunda. Kas čia bus, tas kaip kartas. Jau atvažiuoja karalius, jau saka:
– Vėl duktė serga!
Pasiėmė ir botagų vėl, nuvažiava, a jų dar labiau kraipa, krata. Dabar tiktai prisiminė puodžius šitas, pravėra duris ir saka;
– Boba, ei, boba, aikš čia! Tas pats velnias va, – saka, – sėskis jam vėl an kupros!
Ajė, kaip užgirda velnias, kad jau jų bobų šaukia an kupros, tai kad davė per lungų, sužliagino ir lungų ir nug to rozo nei puodžiaus sustyka, nei karaliūčion inlinda. Velnias labai bija bobos.