Pasakos apie gyvūnus

Pasakos apie gyvūnus – tai paprastos struktūros archajiški kūrinėliai, kurių pagrindiniai veikėjai yra gyvūnai ir augalai (paukščiai, žuvys, ropliai, vabzdžiai, medžiai, grybai ir kt.). Iš pradžių buvo sekami maginę reikšmę turintys trumpučiai kūrinėliai apie gyvūnus – genties pradininkus ir globėjus. Ilgainiui, netekę maginės reikšmės, tapo trumpais didaktinio pobūdžio pasakojimais apie gyvūnus, kuriais norėta atspindėti bendruomenės elgesio normas. Dažniausiai pasakos sekamos apie kelis pamėgtus gyvūnus ar paukščius: lapę, vilką, šunį, katiną, gaidį, mešką ir kt. Pasakose atsispindi ir tikrosios šių gyvūnų išorės ar elgesio ypatybės (kiškio bailumas, lapės gudrumas, vilko plėšrumas ir t. t.). Tačiau, norint akcentuoti šioms pasakoms būdingą komizmą, gyvūnų pasaulis tapatinamas su žmonių gyvenamąja aplinka, gyvūnams priskiriami žmogiški bendravimo įpročiai.

Pasaka apie gyvūnus “Lapė ir žabangos”:

Vilkas ir lapė drauge bėgo pro žabangas. Žabangose buvo žąsis pakabinta. Abudu buvo seniai ėdusiu ir labai išalkusiu, bet lapė nė žiūrėti nežiūrėjo į žąsį.
– Kodėl tu, kūmute, nelipi? Antai žąsis pakabinta! – klausia vilkas.
– Man šiandien trečiadienis, su mėsa nevalgau, – atsakė lapė.
Vilkas atsiminė trečiadienio neužlaikąs – jis ėda mėsą, kada gaudamas, – ir įsilipo į žabangas, bet, žąsies nepasiekęs, vitimst ir pasikorė. Dabar lapė drąsiai prilipo prie žąsies ir skaniai ją sutriuškino.
– Juk tau, kūmute, šiandien trečiadienis! – tarė leisgyvis vilkas.
– Tam trečiadienis, kurs kojomis žemės nepasiekia, – atsakė lapė.

Pasaka apie gyvūnus “Šuns bajorystės dokumentai”:

Šuo katinui dave laiškų nunešt draugui. Ja. Nu tai dave laiškų nunešt. I buva taukuotais nagais rašyta tas laišks. Tai kaip taukuotais nagais, šitas pauoste i padėja da, nuneš kitą kartą. Kitą kartą užmirša. Ėme pelas i sujėde tų laiškų. Tai padėja pyktis katins i šuo, kam tų laiškų sudraske, kam nenuneše. Padave nunešt, nenuneše i sudraske. Tai teip.