Parabolinės pasakos

Parabolinės pasakos – tai trumpi, savitos struktūros didaktiniai pasakojimai, pagrįsti palyginimu ar alegorija. Iš lietuvių žodinės tradicijos parabolių užrašyta nedaug.

Parabolė “Senelis parodė, kad pilvs dirb”:

Eidams senelis par svietą radęs artojų beariantį. Tas senelis jį pašnekinęs, pasakęs padėk Dievs, klausęs, ar gerai ein. Tas žmogus jam atsakęs:
– Eitų nė šio, nė to, bet kad to pilvo nebūtų, tai ir nereiktų teip sunkiai dirbti.
Senelis sakąs:
– Gi aš tau tą pilvą galiu išimti, kad tu nori.
Žmogus prisiėmė. Tas senelis jo pilvą išėmęs ir pametęs ant dirvono ir nuėjęs sau. Žmogus tuoj juntąs, kad jis nebenoriąs valgyti. Parėjęs namo, gulos kur į šiaudus ir gulėjo, kol atsibodo beguliant, – kokias tris dienas. Kad jau išgulėjo, nebenorėjo miego, labai ilgu jam paliko. Mėgino eiti prė darbo – krypst į šalį. Mislyj: Kas dabar bus: neturiu pilvo, nebėra nė sveikatos.
Senelis, po kelių dienų atgal sugrįžęs, klausęs to žmogaus:
– Nu, kaip tau dabar ein be pilvo?
Tas žmogus atsakęs:
– Blogai.
Senelis:
– Tai ar būtų gerai, kad aš tau pilvą atgal įdėčia?
Žmogus atsakęs:
– Būtų.
Senelis tą žmogų nusivedęs pas pilvą ant dirvono ir parodė, kad visą tą dirvoną jau tas pilvas buvo išplėšęs, ir pasakęs:
– Tai ne tu dirbi, bet tavo pilvas.
Ir įdėjęs.

Parabolė “Draugai”:

Ėja du draugai keliu ir pamatė lokį. Vienas suskuba, įlipa į medį, o antras nesuspėja, tai jis atsigulė ant žemės ir pasivertė negyvu. Lokys priėja, vuostė, vuostė, vuostė ir prie veido vuostė. Pavuostęs ir nuaja. Kada lokys nuaja, tai tas išlipa iš medžia, tas atsikėla nuo žemės. Tai tas, kur medy buva, klausi draugo:
– Ką tau lokys sakė į ausį?
– Lokys man sakė, kad negerus draugus, kad pavojuj negelbėja drauga. Pavojuj drauga negelbėja.