Oracijos

Oracijos – tai savitas ir originalus sakytinės tautosakos žanras. Oracija, retorinis tautosakos žanras − iškilminga kalba, sakoma per šeimos, kalendorines ar darbo apeigas. Oracijos buvo susijusios su konkrečiomis apeigomis ir sakomos tik šias apeigas atliekant. Oracijų formavimuisi, kitimui, išlikimui įtakos turėjo atitinkamų apeigų raida. Visos oracijos pagal apeigas, kuriose jos atliekamos, skirstomos į grupes – darbo (rugiapjūtės ir ganymo pabaigtuvių), kalendorinių (Užgavėnių, Velykų, Sekminių) ir šeimos (vestuvių, krikštynų, laidotuvių) apeigų bei buitines oracijas (sveikinimai, tostai, linkėjimai). Oracijos išsiskiria iš kasdienės kalbos konteksto. Šio žanro pagrindinis požymis – jų retoriškumas – stiprus emocionalumas, poetinio vaizdo kūrimas pasitelkiant metaforas, asociacijas, hiperbolizuotą ekspresyvumą.

Rugiapjūtės oracija “Lenkiuos žemai, keliu aukščiausiai”:

Lenkiuos žemai, keliu aukščiausiai šitą vainiką, saulės branguolėlį. Prašau priimtų gražiai nupintą, po varpai suraškiotą, po šiaudui supyniotą. Mes visi jį pynėm, visi knarpetojom, po rugelį nešiojom. Kiek šitam vainike varpelių, tiek pripjovėm kapelių. Kiek šitam vainike grūdelių, tiek pristatėm gubelių.

Lalauninkų oracija “Pagarbintos gaspadinės”:

Pagarbintos gaspadinės ir pagarbintos vištos! Atėjau velykauti, noriu kiaušinių gauti. Gal jau vištelės padėjo, gal vaikų dar neišperėjo? Jeigu kiaušinių negausiu, ožio balsu bliausiu. Nuskyniau kvietkelį, mečiau ant kelio. Kai Viešpats jojo, aleliuja giedojo. Dėl manęs kiaušinį raudoną – tamstai danguje karūną.

Oracija apie dvarą:

Klausiu to kelio takelio, to dvaro padvarijos, kas tus laukus sėjo akėjo, tus rugelius pasėjo. Buvo paniekinti, po kojų paminti. Išaušo pavasaris – žaliavo kaip rūta, žydėjo kaip rožė, brendo kaip perlas. Atėjo tas laikas – stojos nukotavoti, į mendulius sugatavoti. Nedaugel tų mendulių – devyni šimtai devyniasdešimt devyni menduliai. Prašau tų namų gaspadoriaus, kad šios dienos darbininkus nugadytų.