Mįslės, minklės, galvosūkiai

Mįslės, minklės bei šiai kategorijai priskiriami galvosūkiai pagal funkciją yra uždaviniai, tradiciškai gyvavę kaip varžymosi forma. Svarbiausi mįslių požymiai, išskiriantys jas iš kitų žanrų, yra šie: dvinarė struktūra ir būtinybė pateikti atsakymą į pirmojoje dalyje iškeltą klausimą. Tradicinėje vartosenoje šio žanro atlikimui reikalingas aktyvus dialogas.

Mįslių žanrą galima suskirstyti į tokius skyrius: objektų mįslės, mįslės apie konkretų atsitikimą, mįslės apie raides, garsus ar žodžius, objektų minklės, tikrosios minklės, anekdotinės minklės, galvosūkiai. Skyrių pavadinimai atspindi tris stambesnes grupes: mįsles, minkles ir galvosūkius. Tačiau kai kurie kūrinėliai neturi giežtai skyrių ribas atitinkančių požymių. Kitose šalyse įprasta mįslėmis vadinti visus šiai žanrų grupei priklausančius tekstus. Lietuvių tautosakos tyrimuose iki šiol mįslėmis vadinta siauresnė aibė – vadinamosios tikrosios, grynosios, arba objektų, mįslės. Dabar siūloma, atsižvelgiant į tarptautinę vartoseną, lietuviškame žanro pavadinime palikti tik vieną žodį “mįslės”, o minklėmis vadinti vieną iš šešių šio žanro skyrių.

Objektų mįsles sudaro trumpos meninės charakteristikos (užminimai), perkeltinės reikšmės vaizdais apibūdinančios kuriuos nors tikrovės daiktus ar reiškinius, ir įminimai, tiesiogiai įvardijantys tą daiktą ar reiškinį:

Meškos nagai surakinti. – Sąspara

Lietuvių tautosakoje tokių mįslių labai gausu, jos daugiausia tirtos, vienintelės iš šio žanro sistemintos. Šių mįslių įminimai paprastai nurodo nesudėtingus žmogaus aplinkos (lietuvių mįslėse ji dažnai būna valstietiška) objektus – gyvus ir negyvus, gamtinius ir žmogaus rankomis sukurtus, – bet kai kada įminimuose minimi ir gamtos reiškiniai, laiko sąvokos:

Septynios tetulės vienoj lovoj guli. – Savaitė

Užminimų poetiniai vaizdai yra labai įvairūs, jie gali būti platesnės ir senesnės tematikos nei valstiečio gyvenimas, kartais turi mitinių ir fantastinių elementų. Užminimuose negyvi daiktai vaizduojami daug rečiau, nei nurodomi įminimais. Objektų mįslių poetiniai vaizdai dinamiški, sąmojingi. Gausu ritmingų ir rimuotų tekstų, juose daug aliteracijų, asonansų, dėl sąskambio sukurtų (šarangė varangė, šepetys repetys) ir onomatopėjiškų (tatatuoja) žodžių.

Mįslės apie konkretų atsitikimą užminimais panašios į objektų mįsles, tačiau pateikti teisingą atsakymą įmanoma tik tada, kai žinomas konkretus atsitikimas, kurį šios mįslės aprašo alegoriškai ar metonimiškai:

Strova šeimyną arba vaikus suvalgė. – Varnui pasitaikė pačiupti lauke katę, kurią jie atnešė į lizdą savo vaikams – jauniems varniukams sulesti; bet kai varnas tuoj pat, tik ją atnešęs, nuskrido, katė varniukus suėdė. [strova – patiekalas, valgis]

Tokios mįslės aptinkamos senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose, kai kuriose pasakose. Sąlygiškai joms galima skirti ir religinio turinio mįsles bei religinius klausimus, forma panašius į minkles. Šių mįslių Lietuvoje užrašyta visai nedaug.

Mįslės apie raides ar garsus ir žodžius. Kai kada jos vadinamos galvosūkiais. Tačiau jų loginė konstrukcija, maskavimo principai yra tokie patys kaip objektų mįslių, tik objektas čia kitas, liudijantis abstraktesnio mąstymo pakopą, nes, norint įminti mįslę, mintyse skaidoma ne tikrovės objekto sąvoka, o jo ženklas, t.y. žodžio garsinė ar grafinė raiška:

Pas kleboną vidury, Pas bobutę yra dvi. – Raidė „b“

Minklėms tekstai skiriami pagal formalų kriterijų – klausimo formą. Todėl objektų minklės nuo kai kurių objektų mįslių tik ja ir skiriasi:

Kas įlip į medį be kojų? Apynys – minklė
Be kojų, be rankų į medį įlipa. Apynys – mįslė

Tikrosios minklės yra sąmojingi klausimai, dažnai klaidinantys klausiamąjį, nes verčia galvoti apie sudėtingesnius dalykus, o atsakymai būna paprasti ir netikėti:

Kas pasauly turi didžiausią kepurę? – Tas kas turi didžiausią galvą.

Minklės nėra tokios poetiškos ir vaizdingos kaip mįslės.

Anekdotinės minklės šiuolaikinėje vartosenoje žmonių vadinamos anekdotais. Tai yra juokingi tekstai, sudaryti iš vieno klausimo ir atsakymo. Jų humoro siekis, netikėti atsakymai, dažnas dviprasmiškumas, žaidimas polisemija būdingi mįslių ir minklių poetikai. Tokie kūrinėliai yra žanrų paribyje ir gali būti skiriami tiek minklėms, tiek anekdotams. Formaliu skiriamuoju požymiu galėtų būti tai, ar klausimas pateikiamas iškart, ar įrėminamas į kokią nors situaciją. Pirmuoju atveju tai būtų anekdotinė minklė, antruoju – anekdotas:

Kodėl blondinės nemėgsta šašlykų? – Todėl, kad iešmas netelpa į burną.

Armėnų radiją paklausė:
– Kodėl vyrų raukšlės ant kaktos yra horizontalios, o moterų – vertikalios?
Armėnų radijas atsakė:
– Todėl, kad moterys savo vyrų klausia: „Kur pinigai?“ (Suraukusios antakius). O vyrai atsako: „Kokie pinigai?“ (Plačiai atmerkę akis).

Galvosūkiai − tai tikros užduotys, kurias sprendžiant neretai tenka paskaičiuoti:

Buvo susitikę dešimt bobų, kurios puotavo. Pasibaigus puotai, jos visos viena su kita pasibučiavo. Kiek kartų jos bučiavosi? – Kiekviena bučiavosi po devynis kartus, o kadangi jų buvo dešimt, tai bučiavosi devyniasdešimt kartų.

Tačiau esama ir tokių galvosūkių, kuriuos, kaip ir kitus šio žanro kūrinėlius menant, pakanka nestandartinio, kūrybingo mąstymo, sugebėjimo įžvelgti netikėtus rakursus:

Važiuoja senos markės „Moskvičius“. Ant staigaus posūkio apsisuko. Kuris ratas nesisuko? – Atsarginis.

Dauguma mįslių egzistuoja savarankiškai, kai kurios sudaro kitų tautosakos kūrinių (pasakų, dainų) dalis. Mįslių kilmė siejama su tabu ir magiškomis kai kurių apeigų ceremonijomis. Mįslių minimo varžybų atgarsių yra liaudies pasakose, vestuvių apeigose. Ilgainiui mįslės prarado maginę ir apeiginę reikšmę, jų minimas virto dviejų ar grupės žmonių pramoga, žaidimu, mokymo ir auklėjimo priemone.