Etiologinės sakmės

Etiologinės, arba pasaulio kūrimo sakmės – tai kūriniai, pasakojantys apie tam tikrų universalių dalykų – gamtos objektų, visuomenės reiškinių ir pan. – kilmę, arba atsiradimą. Pasak L. Saukos, „tai pramanyta gamtos istorija, kurią žmogus sukūrė, aiškindamasis pirmapradės kilmės paslaptis“. Šioms sakmėms dažnai būdingas religinis pobūdis, sąsajos su krikščionybe ar populiariais liaudies tikėjimais.

Etiologinė sakmė “Žmogaus sutvėrimas”:

Labai senais laikais, kai dar žmonių ant žemės nebuvo, gyveno vienas ponas Dievas, visų karalių karalius. Bet tada jis dirbo visus prastus darbus, kaip ir mes kad dirbame. Kartą Dievas plovė puišiną veidą, nes, pečių bekūrendamas, buvo susitepęs. Jam besiprausiant, vienas lašas vandens nukrito žemėn. Tas vandens lašas, nukritęs žemėn, pavirto žmogum. Taip ir buvo sutvertas pirmasai žmogus. Dievas, matydamas, kad vienam žmogui labai nuobodu, sutvėrė moterį. Vyrą pavadino Adomu, o moterį – Ieva.

Etiologinė sakmė “Pasaulio sukūrimas”

Iš pradžių nebuvo nieko – nei žemės, nei dangaus, vien tik vandenys. Miglose viršum tų vandenų vaikščiojo ponas Dievas. Spjovė ponas Dievas kairėn, o ten atsirado žmogaus pavidalo šešėlis. Ponas Dievas pavadinęs esybę Liuciumi ir liepęs jam nerti į dugną vandenų atnešti smilčių. Pirmąkart Liucius neištarė “Vardan Dievo” kaip lieptas ir neparnešė smilčių. Antrąkart velnias taip pat padarė ir smilčių nepasiekė. Tik trečiąkart Liucius ištarė žodžius kaip lieptas ir parnešė smilčių, kelias burnoje ir sau paslėpęs. Išbarstė ponas Dievas smiltis po vandenis, ir ėmė jos augti ir plėstis, virto salomis ir žeme. Smiltys velnio burnoje taip pat ėmė plėstis, ir neiškentęs jis ėmė jas iš burnos spjaudyti. Kur biro smiltys ant žemės, ten krito ant pasaulio nelaimės.

Etiologinė sakmė “Vilnius”

Kartą Gediminas su savo kariais ir kunigaikščiais išjojo medžioti. Kiaurą dieną medžiojo, ragų aidai toli skambėjo. Atėjus vakarui, visi pavargę, išalkę susirinko ant aukštos kalvos, kur Vilnelė įteka į Nerį. Ten suvilko visus užmuštuosius žvėris – briedžius ilgais, lyg medžių šakos ragais, vilkus, gauruotus lokius. Gediminas tada nukovė didžiausią taurą. Visi nustebo, mat nebuvo matę tokio didelio. Naktis buvo rami ir šilta, todėl Gediminas panūdo ant tos kalvos ir miegoti. Ta vieta jam labai patiko – kalnas buvo apaugęs senais ąžuolais ir baltais beržais, pakalnėje plaukė Nėries upė. Ryto metą kunigaikštis atsikėlęs papasakojo regėjęs nuostabų sapną: ant aukšto kalno stovėjo didelis geležinis vilkas, o kaukė jis taip garsiai kaip šimtas vilkų. Niekas negalėjo Gediminui paaiškinti, ką toks sapnas galėtų reikšti, tik vyriausias lietuvių vaidila Krivių Krivaitis tarė: “Vyriausias kunigaikšti, geležinis vilkas yra miestas, kurį tu turi pastatyti ant šio kalno, miestas bus tvirtas kaip geležis. Priešai jį puldinės daug kartų, norėdami sugriauti ir suardyti, tačiau neįveiks jo. O tie stiprus vilko balsas reiškia, kad garsas apie galingą ir turtingą miestą pasklis plačiai po visą pasaulį. Gediminas pastatė miestą ant kalno, kur nakvojo, ir pavadino jį Vilniumi. Paskui persikėlė į jį gyventi. O per daugelį metų išsipildė Krivaičio žodžiai apie Vilniaus galybę ir garsumą.