Erzinimai

Erzinimai – tai vaikų tautosakos dalis, dažniausia piemenų kūrybinės energijos išraiška, kylanti iš polinkio šūkauti, erzintis. Erzinimais išliejamas įtūžis, panieka, kartais pajuokiamas bailesnis ir silpnesnis, kartais reaguojama į kitų ydas, blogybes, kartais tiesiog žaismingai improvizuojama, parenkant panašiai į vardą ar vietovės pavadinimą skambančius žodžius. Pasišaipoma ir iš tautybės. Erzinimus paprastai garsiai šaukia arba dainuoja vienas ar visa grupė vaikų, tekstas neretai palydimas judesiais, pvz., į erzinamąjį rodoma ranka. Kai kada erzinami ir nemėgstami suaugusieji.

Nesunku nustatyti šių vaikų sukurtų tekstų žanrinę priklausomybę: visus juos jungia funkcija, įvardijama ir žanro pavadinimu – erzinimas, pasišaipymas – bei nuoseklus polinkis rimuoti. Tačiau neįmanoma vienareikšmiškai įvardyti, kokiai tautosakos rūšiai jie priskiriami. Erzinimai, kaip ir visa vaikų kūryba, laikomi pereinamuoju reiškiniu tarp sakytinės ir dainuojamosios tautosakos. Didžioji erzinimų dalis yra paskelbta „Lietuvių liaudies dainyne”, vaikų dainoms skirtame tome – ten pateikti eiliuoti tekstai iš dviejų ir daugiau eilučių. Tuo tarpu erzinimai, kuriuos sudaro tik viena eilutė, palikti nuošalyje, tad tenka juos aptarti kaip trumpuosius pasakymus. Tokie trumpi erzinimai kai kada maišomi su patarlėmis ir priežodžiais.

Erzinimo pavyzdžiai:

Dominykas – raudonikas.
Stulgiškiai ilgakiškiai turi dūdą ir zaleiką, peri bačkoj velnio vaiką.