Darbo dainos

Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių rovimo, linų ir kanapių darbų, ganymo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo, medžioklės, žvejų dainos. Savita kai kurių darbo dainų funkcinė priklausomybė. Pavyzdžiui, rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifiką nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir pan. Piemenų šūksnių skyrimas darbo dainoms yra sąlygiškas, remiasi tik funkciniu pagrindu. Šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą (kai kuriuose pastebima ir melodijos pradmenų), yra trumpųjų pasakymų sudedamoji dalis.

Didžiausią dalį vis dėlto sudaro dainos, kurių nespraudžiame į papročių nužymėtus rėmus. Pavyzdžiui, arimo dainos nesusijusios su žemdirbio praktika: jos visiškai atitrūkusios nuo siauros praktinės bei maginės paskirties. Čia arimo tema dažnai lieka tik fonas žmonių tarpusavio santykiams vaizduoti. Dirbant specifinius moterų darbus, pavyzdžiui, verpiant, audžiant, ir dainuojant tų darbų dainas, dėmesys krypsta į rankų darbą ir matomus jo rezultatus: apdainuojamos plonos drobės, margi raštai ir pan. Netgi tokį sunkų darbą kaip malimas lydėjo daina – trumpa, neįmantri, improvizuota (tvirtai suaugusi su darbo ritmu) ar ilga, lyriška, apdainuojanti sunkią malėjos dalią. Šiandien nudailintas ir grakštus darbo dainų tekstas pirmiausia mus žavi savo melodija ir paprastumu. Tačiau iš to klodo vis išnyra dainų, verčiančių ieškoti mitologinio jų šifro: ar tai būtų skalbimo dainos, kuriose vaizduojami gamtos stebuklai – vasarą užšalę ežerai, ar linų darbus palydinčios dainos, liaudies vadinamos lino kančia (beje, tie patys tekstai, vadinami pasakomis apie lino kančią, kai kada būdavo ne dainuojami, o sakomi), ar archajiškieji dialogo formos audimo dainų variantai (kai mergelei užduodama suverpti linus be ratelio, suausti drobes be nyčio, be skieto, o berneliui – išarti dirvą be žagrės, nupjauti šienelį be dalgės ir t. t.). Vienos archajiškiausių, o kartu ir gražiausių darbo dainų yra rugiapjūtės dainos, melodija ir poetika pratęsiančios kalendorinių apeigų dainų tradiciją, savo šakotine kompozicija įtvirtinančios gilų žmogaus ryšį su gamta, atveriantį plačią dirvą vaizduotei.

Rugiapjūtės daina “Pūtė vėjas”:

Pūtė vėjas,
Pūtė vėjas ųžuolan
Ųžuołėlin.

Nepūsk, vėjas,
Nepūsk, vėjas, ųžuolan
Ųžuołėlin.

Rasi rytoj,
Rasi rytoj ųžuolų
Išvirtusį.

Ir šakełės,
Ir šakełės ųžuolo
Nulaužyta,

Ir vuogełės,
Ir vuogełės ųžuolo
Nubarstyta.