Dainuojamoji tautosaka

Dainuojamoji tautosaka – tautosakos rūšis, pasižyminti poetinio žodžio ir muzikos sinkretiškumu (muzikos ir teksto ryšys yra pirminis ir neatsiejamas) arba sintetiškumu (muzika ir žodinis tekstas sukuriami kaip atskiri elementai).

Tautosakininkai (poetinio žodžio tyrinėtojai) dainuojamosios tautosakos žanrais tradiciškai laiko dainas, sutartines, raudas ir giesmes. Etnomuzikologai dainuojamajai tautosakai (dažniau vartodami terminą vokalinis folkloras) dar priskiria pasakų dainuojamuosius intarpus, garsų pamėgdžiojimus, erzinimus, šūksnius ir kitus trumpųjų pasakymų žanrus, kurie gali būti atliekami dainuojant arba melodeklamuojant, kalbant. Dainuojamąją tautosaką (vokalinį folklorą) fiksuoja ir tiria etnomuzikologija, muzikos antropologija, lyginamoji muzikologija (anksčiau vartoti terminai – muzikos etnografija, muzikos folkloristika), muzikos akustika. Dainuojamosios tautosakos žodinį tekstą, kalbinių ir muzikinių intonacijų sąsajas tiria folkloristika.