Choreografinis folkloras

Choreografinis folkloras – tai liaudies kūryba, apimanti šokius, ratelius, žaidimus ir apeiginius veiksmus su choreografiniais elementais. Choreografinis folkloras yra glaudžiai susijęs su vaidyba, tautosaka, vokaliniu ir instrumentiniu folkloru.

Senos kilmės choreografinis folkloras susijęs su magija ir apeigomis (buvo mirties, gimimo, iniciacijų, vestuvių, kalendorinių švenčių, darbo ir kitų ritualų dalis). Pasilinksminimų choreografinis folkloras pradėjo formuotis vėliau, tačiau manoma, kad jo kilmė taip pat siekia pirmykštės bendruomenės laikus. Palyginti su apeiginiu, pasilinksminimų choreografinio folkloro raida buvo spartesnė ir laisvesnė, labiau veikiama laikotarpio madų ir varžybinių paskatų, didesnę reikšmę įgavo šokėjų meistriškumas ir improvizacija.

Lietuvių choreografinis folkloras skirstomas į šokamąsias (choreografines) sutartines, žaidimus, ratelius ir šokius, nors tokia klasifikacija nėra griežta, nes neretai sunku atskirti šokį nuo ratelio, ratelį nuo žaidimo.

Šokamosios sutartinės turi daugiausia archajiškų bruožų, išsiskiria originalumu ne tik dėl specifinės muzikos, bet ir dėl savitų šokimo būdų, ypatingos judesių sąsajos su muzika, pasireiškiančios kanono principu trejinių choreografijoje, būdingu priešpriešiniu judėjimu bei pozicijomis kontrapunktinės polifonijos sutartinėse.

Rateliai (rytinėje Lietuvos dalyje dar vadinami darželiais, vakarinėje – žaidimais) atliekami grupėje, dainuojant dainą ir vaikščiojant ar stovint 1–2 (rečiau 3) ratais, eilėje ar voroje, dalį posmo sukantis, pinant, landžiojant arba judesiais pavaizduojant dainos tekstą. Pagal būdingas choreografines figūras rateliai skirstomi į rato, eilių, grandinėlės, gyvatėlės, tiltelio, vartelių pogrupius.

Žaidimuose choreografija persipina su varžybiniais ir vaidybiniais veiksmais – gaudymu, žaidėjų pasirinkimu ir pervedimu iš vienos grupės į kitą, spėliojimu, dialogu tarp skirtingų veikėjų ir pan. Žaidimams būdingi laisvi judesiai, kurie menkai arba visiškai nepriklauso nuo dainos ritmo. Žaidimams priskiriami ir tokie choreografinio folkloro kūriniai, kuriuose arba yra bent minimalus kalbamasis tekstas ir kai kurių choreografijos elementų, arba jų nėra, tačiau žaidžiant jie gali atsirasti (pvz., išperkant fantus).

Šokiuose įvairūs žingsniai, jų junginiai ir figūros sudėtingesni, jie atliekami pagal tam tikrą ritmą ir tvarką, dažniausiai skambant instrumentinei muzikai. Šokius galima suskirstyti į porinius, kadrilinius ir grupinius, kurie turi bendrų bruožų su rateliais (pvz., „Vėdaras“). Kai kuriuose šokiuose, pvz., įvairiose ratelinėse polkose bei valsuose, susilieja porinių šokių ir ratelių bruožai, atsiranda žaidimo elementų arba šokis įtraukiamas į žaidimą. Taigi ribos tarp įvairių lietuvių choreografinio folkloro rūšių nėra griežtos.