Buitinės pasakos

Buitinės pasakos turi bendrų bruožų su anekdotais, pasakojimais, nes jose vaizduojamas realus gyvenimas ir buitis. Buitinių pasakų veikėjai yra paprasti žmonės. Naudojant kontrastą, vaizduojamas konfliktas tarp skirtingo socialinio statuso veikėjų (berno ir pono ar dvasininko ir t.t.) arba tiesiog pašiepiami tam tikri žmonių būdo bruožai (tingumas, kvailumas, nesugebėjimas tinkamai elgtis) ar poelgiai (apgavystės, nevykusios išdaigos). Nors buitinėse pasakose vaizduojama tikroviška aplinka, gamtos dėsniai, vis dėlto įvykiai, apie kuriuos pasakojama, yra tiek nepaprasti, kad niekada negalėjo būti tikrovėje.

Buitinė pasaka “Žmogus šuns vietoj”:

Kitąsyk, kada baudžiava buvo, ponai turėjo didelę valią ant žmonių: ką ponas norėjo, tą su žmogum darė. Vieną kartą vienas ponas pareikalavo atlyginimo už šunį iš savo kaimyno. Šits, kito šuns neturėdamas, davė į to vietą žmogų, tai yra už šunį žmogų davė. Ir žmogus negalėjo priešintis. Kad ir mirti būtų paskyrę, ir tada neturėjo valią žodį ištart, nes žmogus tai buvo pono savastis, taip, kaip dabar mums galvijai.
Na, tas žmogus, paskirtas į šuns vietą, turi ir šuns pareigas pildyt: turi pamazgas lakte lakt, būdoj gulėt ir pono namus saugot.
Vieną naktį atėjo vagis, nusuko spyną, kur buvo staininiai arkliai, pasimovė ir jau vesis. O žmoginis šuo, tai matydamas, loja:
– Im, im, im, im, im!
O kada vedė jau per kiemą, šuo lojo:
– Ved, ved, ved, ved, ved!
Ponas manė, kad jo šuo tyčia taip loja, – žmogus tai būtų atėjęs po langu pasakyti, kad ima arba veda.
Ant rytojaus anksti ponas nori važiuot į svečius – jau jo staininių arklių nėr. Puolė ponas ant savo šuns su levo smarkumu, o šuo nė gero neduoda:
– Aš, – sako, – lojau gana, o kad tu nėjai žiūrėt, tai kas tau kaltas!
Tada ponas ką tik išmanė, tam žmogui darė. Ant galo puolė prie savo kaimyno, kad jam negerą šunį davęs, – padavė į teismą.
Teismas tą žmogų neva išteisino, bet ponas davė jam rykščių, kiek tik jo prakeikta širdis norėjo. Tą žmogų pusgyvį išvežė už miesto, kur jis ir išleido paskutinį kvapą.

Buitinė pasaka “Akla merga”:

Atvažiava piršliai pas mergą, katra striuka matyma. Ir dabar jin paded adatą pri slanksniui gryčia be padlagos. Ir dabar jis sėdž su tais kavalieriais už stala ir jin saka:
– Mama, paimk adatą, – saka, – po slanksčiu yra, matas.
Dabar tas piršlys, tas jaunikis šnek:
– Kaip yra, kad žmonės saka, kad nemata. Tai kaip čia dabar tą adatėlą mata?
Ta motin saka:
– Aik, vaikeli, i paimk.
Ta nueje, paėme to adato, padave tai motinai. Grįžt atgal – i uzbons alaus pastatyts tiem piršliam. Kaip dėja su ranka:
– Škac, bjaurybe, ko čia tupi an ta stala!
Tie suprata, kad jin tyčia pati padėje, pati i prėje. A pamata uzboną, kaip dėja su ranka, galvoja, kad tup ten katins.