Kūčios

Gruodžio 24 d. Kalėdų išvakarėse švenčiama šventė – Kūčios. Šis pavadinimas labai senos kilmės, manoma, kad jis atsirado iš vėlių vardo kočės, kurioms vaišinti buvo pagrindinis patiekalas Kūčia t.y. valgis iš įvairių javų grūdų.

Kūčių tradicijos ir papročiai

Pagoniškoje Lietuvoje, ši diena buvo apsupta burtais, sudėtingomis apeigomis, aukomis bei magiškais veiksmais, netgi buvo nuostata šia dieną nedirbti kai kurių žemės ūkio darbų. Moterys visą dieną ruošdavo maistą Kūčioms, o vyrai pasiruošdavo pašaro gyvuliams. Baigus visus darbus vykdavo apeiginis prausimasis tarsi kūno apvalymas prieš didžiąją vakarienę. Pirmiausia nusirengusius iki juosmens vyrus prausdavo šeimininkės arba merginos, po vyrų prausdavosi moterys. Šiam papročiui išnykus, Kūčių dienos pavakaryje žmonės prausėsi pirtyse arba kubiluose. Šis nusiprausimas turėjo magišką apsivalymo reikšmę, ne tik materialine bet ir moraline prasme. Jis privalėjo apsaugoti žmogų nuo ligų, nukreipti įvairias nelaimes. Be to prie apeiginio stalo žmonės turėjo sėsti, visokia prasme švarūs, be nuodėmės bei piktų minčių. Todėl šia dieną žmonės susitaikydavo su susipykusiais kaimynais, dovanodavo skriaudas savo priešams.

Kūčių vakarienė ir patiekalai

Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus vakarinei žvaigždei.

• stalą apdėdavo šienu, dengdavo baltą, naują staltiese ir sustatydavo visus paruoštus patiekalus;
• kai kur ant stalo statydavo nekultą rugių pėdą, simbolizuojantį gerą būsimų metų derlių;
• po stalu dėdavo kūlį šiaudų, kuriais rytojaus dieną apraišiodavo obelis, kad obuoliai derėtų, o dalį palikdavo javams biržyti, kad būtų geras derlius;
• prieš sėdant valgyti už stalo kampe pastatydavo eglės šaką, ar jos šakomis išpuošdavo namų duris iš lauko – tai simbolizavo gyvybės medį;
• eglutes puošdavo obuoliais, riešutais ar degančiomis žvakutėmis. Riešutai – simbolizavo vaisingumą, buvo tikima, kad jais galima buvo uždegti meilę, sustiprinti vertybinius ryšius. Obuolys – reiškė vestuves ir šeimos pagausėjimą.
• žvakučių deginimas – siejamas su prosenelių vėlių atminimu ir sauganti žemę nuo visokių blogybių. Degančias žvakes dėdavo ir ant stalo;
• per Kūčias buvo draudžiama judinti eglutės papuošimus, tikėta, jeigu kas nukabintų obuolį ar riešutą ant to vėlės užsirūstintų ir atkeršytų. Papuošimus nuo eglutės buvo galima nuimti tik antrą Kalėdų dieną ir manoma kad tai atneša laimę;
• prieš sėdant už stalo, apsirengęs šventiškai, šeimininkas paėmęs Kūčios kepalą, apnešdavo tris kartus aplink namus. Apėjęs trečią kartą šeimininkas, priėjęs prie durų belsdavo, o šeimininkė klausdavo kas čia atėjo. Šeimininkas atsakydavo čia prašosi Dievulis su Kūčiale. Šeimininkė pagarbiai pakviesdavo Dievulį su duonele į vidų;
• garbingiausioje vietoje sėsdavo vyriausias šeimos narys, o po to visi kiti palikdami dar vietos ir vėlėms, kurioms taip pat dėdavo lėkštes ir stiklines. Buvo paliekama maisto ir atsigerti, nes buvo manoma, kad ateina naktį vėlės pavalgyti;
• susėdę pirmiausiai meldėsi, po to vieni kitiems linkėjo sveikatos, laimės, tikėdami, kad visa tai išsipildys ir kad turi magišką galią;
• šeimininkas palaiminęs valgius, kiekvienam duodavo po duonos gabalėlį su žiupsneliu druskos. Po to valgydavo obuolį – vaisingumo simbolį.
• kūčioms gamindavo 12 ar 13 patiekalų, tai greičiausiai simbolizavo 12-os ar 13-os mėnesius metuose, skaičiuojamus pagal mėnulį.

Gaminami patiekalai

• miežinių kruopų (grucės) košė buvo valgoma su aguonų pienu
• būtinas patiekalas buvo kisielius, kurio virimui buvo naudojami burtai
• maltiniai pagaminti iš apšutintų ir susmulkintų avižinių miltų tešlos
• barščiai su grybais
• žuvis

Kūčių burtai

Iš po staltiesės traukdavo šieną, kuris reiškė, ilga ir gražų gyvenimą, taip pat simbolizavo ilgus linus ateinančiais metais. Taip pat žmonės tikėjo, kad kūčių naktį kalba gyvuliai, kurie išpranašauja ateitį, o ypač gyvenimo ilgumą. Tad iš vakaro juos gerai pašerdavo ir nešdavo šieną iš po stalo manydami, kad suėdęs tokio pašaro gyvulys yra apsaugotas nuo piktų dvasių. Šį vakarą labai būrėsi vaikinai ir merginos tikėdamiesi vedybų kitais metais.