Kalėdos

Gruodžio 25-oji – Kalėdos, tai kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė. Dievas, Visatos Kūrėjas, gimsta iš moters, kad paskelbtų žmonėms atpirkimo mokslą, kad padėtų jiems po žemės vargų vėl grįžti į dangaus rojų, iš kurio po pirmųjų tėvų nuopuolio jie buvo ištremti. Pasaulis iki šiol nuo Jėzaus gimimo skaičiuoja metus.

Kalėdų tradicijos ir papročiai

Žiloje senovėje, kalėdų diena buvo laikoma saulės bei augmenijos dievo gimimo diena. Mūsų protėviai šią dieną keldavosi ankstų rytą, pirmiausiai apžiūrėdavo kūčių stalą ar nėra vėlių buvimo pėdsakų. Nuimtą nuo stalo šieną išdalindavo gyvuliams. Buvo tikima, kad kuo anksčiau pašersi gyvulius, tuo greičiau nudirbsi laukų darbus.

Kalėdų stalas būdavo gausus valgių, o pagrindiniai patiekalai buvo šerniena arba kiauliena. Žemaitijoje ant stalo dėdavo šiupinį su kyšančia dubens viduryje kiaulės uodega. Labai didelė magiška jėga buvo priskiriama sveikinimams bei linkėjimams. Jie buvo laikomi savotiškais užkalbėjimais, turinčiais neabejotinai išsipildyti. Buvo linkima gero derliaus, daug gyvulių, artojams sveikatos. Linkėjimus sakydavo persirengėliai – kuriuos vadino „Kalėdų seniu“ ar „Kalėda“. Žmogus apsirengdavo išvirkščiais kailiniais, susijuosdavo rankšluosčiu, prisilipdydavo linų barzdą, ant nugaros prisitaisydavo kuprą, paimdavo krepšį, lazdą, ir eidavo iš vieno kaimo į kitą. Sveikindavo, linkėdavo, giedodavo giesmes, juokaudavo, šokdavo su vaikais, dalydavo riešutus, o jį šeimininkai vaišindavo.

Per Kalėdas žmonės giedodavo giesmes persirengę gyvuliais, nepažįstamaisiais ar užsidėję kaukes, vaizduodami senovinius totemus, prosenių bei javų derliaus dievybes. Persirengdavo meškomis, ožiais, gervėmis ir t.t.