Joninės (Rasos)

Birželio 24 dieną švenčiamos Joninės. Kasmet apie birželio 22 – 24 d. Lietuvoje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Trumpiausia naktis nuo seno sureikšminta, nes manyta, kad ji stebuklinga. Lietuviai šią naktį švęsdavo Rasų šventę. Vėliau, į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su Šv. Jono varduvėmis.

Joninių tradicijos ir papročiai

Vasaros saulėgrįžos ar trumpiausios metų nakties diena, buvo dar vadinama: Rasos švente ar Kupole. Per šią šventę buvo sureikšminti apeiginiai ryto rasos ar gydomųjų žolynų rinkimai. Toks žolynų rankiojimas vadinamas kupoliavimu, iš to atsirado ir šventės pavadinimas. Žmonės tikėjo, kad tos dienos, ar jos išvakarėse surinktos gėlės ar kiti žolynai turėjo nepaprastos magiškos galios, gydant ligas, išburiant būsimojo gyvenimo sėkmę ir atneša žmogui laimę. Iš tų žolynų pindavo vainikus ir juos dėdavosi ant galvos, puošdavo kartis, kurias statydavo kieme ar prie vartų. Per šią šventę merginos burdavosi savo ateitį, pindavo rūtų vainikus, ir mėtydavo ant karties, jei užkibdavo, tai bus joms sėkmingi metai.

Lietuvoje buvo paplitęs paprotys per Jonines su valtelėmis išpuoštomis gėlėmis ir vainikais plaukioti upėse ir ežeruose, tai simbolizavo tarsi plaukiančią saulę. Buvo tikima, kad Joninių naktį galima rasti daiktų turinčių gydomųjų galių. Žmonės tikėjo, kad skruzdės iš savo skruzdėlyno išnešančios vėdintis vadinamąjį Kodylą, kuris esąs baltos spalvos ir panašus į bičių korį. Jį sunku rasti, nes jis vėdinamas vieną sekundę, o kas rasdavo, tas išgydydavo visas ligas.

Buvo tikima, kad galima rasti miške žydintį papartį, kuris žydi labai trumpai. Nuėjus į mišką reikėjo laukti ir neišsigąsti visokių magiškų baisybių kol sužydės paparčio žiedas. Kam pavykdavo rasti, tas įgydavo visažinystės galių, būdavo labai laimingas. Nuo XVIII–XIX a. šios kalendorinės šventės pagrindinis akcentas – laužų kūrenimas. Buvo manoma, kad šią naktį laužai atstos saulę ir atbaidys piktąsias jėgas nuo žmogaus.

Rasos šventės apeiginis laužas būdavo kuriamas švaria, nauja, nesuteršta šventa ugnimi, kuri buvo gaunama trinant vieno medžio gabalėlį į kitą, arba įskeliant ją iš titnago. Laužams parinkdavo pačią gražiausią apylinkėse vietą, paprastai ant kalnelio prie ežerų ir paupiuose. Prie tokių laužų žmonės, ypač jaunimas, praleisdavo laiką iki pirmųjų gaidžių ar net saulės patekėjimo. Buvo šokinėjama per laužą, dainuojama, žaidžiami žaidimai, supamasi ant supynių. Vyrai eidavo imtynių, lenktyniavo arkliais, nes buvo manoma, kad pagerins savo sveikatą, pasisems jėgų sunkiems darbams. Joninių kaip ir kitų švenčių apeigos buvo persunktos sakrališkumu, simbolika, magija ir burtais. Vainikus degindavo, kad javai nebūtų žolėti, o šiuos pelenus išbarstydavo ant laukų, kad apsaugotų derlių nuo stichinių gamtos jėgų.