Ganiklio diena (Jurginės)

Balandžio 23 d. nuo seno buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė. Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti ir t.t. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šios šventės sutapatintos su Jurginėmis, šv. Jurgio vardo diena. Šv. Jurgis lietuvių mene vaizduojamas kaip karys su ietimi ant žirgo, po kurio kanopomis raitosi blogio slibinas. Tai krikščionybės nešėjas, gynėjas, gyvulėlių globėjas.

Jurginių tradicijos ir papročiai

Ši diena buvo laikoma žemės darbų pradžia, išlikęs paprotys kepti apeiginę duoną ir ją aukoti. Ši iškepta duona buvo nešiojama apie laukus ir užkasama dirvoje. Dar paplitęs paprotys kepti duoną „už gyvulius“. Ji buvo kepama mažais kepaliukais, tarsi kiekvienam gyvuliui, po to nešama prie bažnyčios ir išdalinama elgetoms ir prašoma melstis už jų gyvulius, o patį gražiausią kepaliuką dėdavo ant šv. Jurgio altoriaus. Pirmą kartą išgenamus gyvulius apmušdavo arba paglostydavo jų nugaras žilvičio šaka su „kačiukais“, kad gyvuliai būtų apvalūs, riebūs ir sveiki. Šią dieną žemės nejudindavo, nes buvo manoma, kad nesiseks su gyvuliais.