Puota maro metu

Puota maro metu (rus. пир во бремя чумы) nerūpestingas, linksmas gyvenimas visuotinės suirutės ar karo metu. Posakio autorius – rusų poetas A. Puškinas (1799–1837), taip pavadinęs dramatiškas scenas, parašytas 1832 m. pagal škotų poeto Dž. Vilsono (John Wilson, 1785–1854) poemą „Maro miestas“. Pati sąvoka galėjo atsirasti iš italų rašytojo Dž. Bokačo (Giovanni Boccaccio, 1313–1375) knygos „Dekameronas“, kurios pradžioje pasakojama, kaip, siaučiant marui Florencijoje, „septynios damos ir trys jauni vyriškiai“ su savo tarnaitėmis ir tarnais nusprendžia pasitraukti į atokesnę vietą užmiestyje ir linksmai leisdami laiką pralaukti, kol epidemija nurims. Taip pat žr. Baltazaro puota.