|
Tikėjimas kalnus verčia – tikėjimas savo teisumu, pasitikėjimas savimi padeda įveikti kliūtis. Perfrazuoti Kristaus žodžiai savo mokiniams, nesėkmingai bandžiusiems išgydyti vaiką nuo somnabulizmo: „Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo“.
Tik neliesk mano apskritimų! (lot. Noli tangere circulos meos!) sakoma, kai kas nors kėsinasi į asmens kūrinius ar vertybes. Sen. graikų matematikas ir išradėjas Archimedas (Archimedes, 287–212 pr. m. e.) savo mokslo darbus branginęs labiau už gyvybę, nes šiuos priešmirtinius žodžius, turėdamas galvoje savo brėžinius ir skaičiavimus, jis esą pasakęs įsiveržusiam jo žudyti romėnų kariui. Užėmę Archimedo gimtuosius Sirakūzus, romėnai pirmiausia ieškojo, kaip nužudyti mokslininką, kurio sukonstruotais gynybiniais įrenginiais ir mašinomis buvo pridaryta daug nuostolių miestą šturmavusiai Romos kariuomenei.
Tebūnie išklausyta ir antroji pusė (lot. Audiatur et altera pars) pagrindinis reikalavimas sprendžiant bet kokį ginčą ar bylą, kad būtų galima nešališkai vertinti. Posakio autorius – šv. Augustinas (Aurelius Augustinus, 354–430).
Tas saldus žodis – laisvė (lot. Dulce nomen libertatis) apie žmogaus polinkį visur siekti sau laisvės. Posakio autorius – romėnų politikas, filosofas ir oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, 106–43 pr. m. e.). Piktindamasis Sicilijos gubernatoriaus savivaliavimu ir vieno Romos piliečio sumušimu, jis sušukęs: O nomen dulce libertatis! o ius eximium nostrę civitatis! (‘o saldus žodi – laisve! o aukščiausioji mūsų valstybės teise!’), apeliuodamas į tai, kad šias vertybes gubernatorius yra pamynęs.
Tarp Scilės ir Charibdės apie situaciją, kai pavojus gresia iš abiejų pusių. Graikų mituose Scilė (kitur – Skila) ir Charibdė – dvi pražūtingos pabaisos Mesinos sąsiauryje tarp Sicilijos ir Apeninų; šešiagalvė Scilė ryjanti pro šalį plaukiančius jūreivius, o Charibdė įtraukianti laivus į sūkurį; vengdami vienos bėdos, jūrininkai vis vien patekdavę į kitą. Šią vietą, jūrų nimfų padedami, sėkmingai perplaukę argonautai; ją įveikęs ir grįžtantis iš Trojos karo Odisėjas, tiesa, netekęs dėl to šešių bendražygių. Taip pat žr. Tarp kūjo ir priekalo.
Tarp kūjo ir priekalo (vok. Hammer und Amboß ‘kūjis ir priekalas’) apie situaciją, kai pavojus gresia iš abiejų pusių. Posakio autorius – vokiečių rašytojas F. Špilhagenas (Friedrich von Spielhagen, 1829–1911), parašęs tokio pat pavadinimo romaną (1869).
Tarp ginklų mūzos tyli (lot. Inter arma silent musae) karo metu menas ir kūryba niekam nerūpi. Perfrazuotas Cicerono (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.) posakis silent enim leges inter arma ‘juk tyli įstatymai tarp ginklų’, kuriuo jis aiškina įstatymų nepaisymą karo metu.
Tarp dangaus ir žemės apie neaiškią ar dviprasmišką kieno nors padėtį, situaciją ir būtinybę ją keisti. Posakis atėjo iš Senojo Testamento, iš epizodo apie Dovydo priešininko Absalomo mirtį: „Absalomas netikėtai susidūrė su Dovydo šalininkais. Absalomas jojo ant savo mulo, ir jo mulas palindo po didžiulio ąžuolo šakų raizginiu. Jo galva įkliuvo į ąžuolą, jis likosi kaboti tarp dangaus ir žemės, o mulas, ant kurio jis sėdėjo, nuėjo sau“. Taip bejėgiškai kabantį Absalomą jo priešai netrukus nužudė.
Tantalo kančios – didžiulės kančios dėl to, kad tikslas yra arti, tačiau neįmanomas jo pasiekti. Graikų mituose Tantalas, Dzeuso sūnus, Sipilo miesto valdovas, norėdamas patikrinti dievų aiškiaregystę, pavaišinęs juos savo paties nužudyto kūdikio mėsa. Kitame mite Tantalas pavogęs Dzeuso mylimą auksinį šunį, nuo dievų stalo pavogęs nektaro ir ambrozijos bei drįsęs visu tuo pavaišinti savo mirtinguosius draugus. Už tokius nusikaltimus Tantalas dievų pasmerktas požemio pasaulyje kęsti badą ir troškulį: stovėdamas vandenyje ir matydamas virš galvos pilnas vaisių šakas, jis nei vieno, nei kito negali pasiekti.
Taip praeina pasaulio šlovė (lot. Sic transit gloria mundi) a) apie nuverstą valdovą, didelį viršininką ar posto netekusį garbėtrošką; b) žodžiai, sakomi įšventinamajam naujajam popiežiui, ceremonijos metu triskart sudeginamas pakulų kuokštelis ir pasakoma: Pater sancti, sic transit gloria mundi, šitaip primenant, kokią menką reikšmę turi valdžios postas žemėje ir kad pats popiežius esąs mirtingas žmogus. Ritualas atsiradęs 1402 m. Tačiau posakį išpopuliarino vokiečio vienuolio Tomo Kempiečio (Thomas a Kempis, 1380–1471) išleista knyga „Sekimas Kristumi“, kur sušunkama: O quam cito transit gloria mundi! ‘o kaip greitai praeina pasaulio šlovė!’.
Taikus sambūvis – lojalus sugyvenimas su skirtingų pažiūrų kaimynais ar valstybėmis. Posakio autorius – Tarybų Rusijos užsienio reikalų komisaras G. čičerinas (1872–1936, užsienio reikalų komisaras 1918–1930), pavartojęs jį pranešime Visos Rusijos Centriniam Vykdomajam Komitetui 1920 m.: „Mūsų šūkis – taikus sambūvis su kitomis vyriausybėmis, kad ir kokios jos būtų“.
Tadas Blinda – kovotojas už teisingumą ar socialinę lygybę. T. Blinda (1846–1877) – žemaičių plėšikų vadas, romantizuotas literatūrinis personažas, pažįstamas iš G. Landsbergio-Žemkalnio (1852–1916) dramos „Blinda, svieto lygintojas“ (1907), taip pat iš 1973 m. sukurto 4 serijų Lietuvos filmo. Taip pat žr. Svieto lygintojas.
Šviesa tunelio gale – atsiradusi viltis baigti kokį užsitęsusį darbą, procesą ir pan. Posakis atsiradęs po JAV prezidento Dž. Kenedžio (John Fitzgerald Kennedy, 1917–1963) spaudos konferencijos 1962 m., kurioje, komentuodamas JAV karą Vietname, jis pasakęs „Mes dar nematome tunelio pabaigos, bet, sakyčiau, dabar jame ne tamsiau, o ko gero šviesiau nei prieš metus“. Posakį išpopuliarino ir sovietinis detektyvinis filmas tokiu pat pavadinimu (1974).
Šventa karvė – apie žmogų, kurio negalima kritikuoti, varžyti laisvės ir pan. Posakis kilęs iš indų papročio garbinti karves (nes jose įsikūnijęs dievas Višnu). Indijoje karvės nevaržomai vaikštančios miestų gatvėmis, joms leidžiama gulėti ant kelio važiuojamosios dalies ir pan.
Štai kur šuo pakastas (vok. Da liegt der Hund begraben) apie kokio reiškinio ar problemos tikrąją priežastį, dalyko esmę. Spėjama, kad posakis atsiradęs iš vieno vokiečių miestelio gyventojų atsakymų smalsiems atvykėliams. Esą ten XVI a. gyvenęs austrų aristokratas ir karo vadas Zigmundas Altenšteigas, kuriam jo šuo kažkada buvo išgelbėjęs gyvybę. Šuniui nugaišus, dėkingasis šeimininkas pakasęs jį ties namo siena, ant kurios pritvirtinęs lentelę su informacija apie šuns žygdarbį. XIX a. pradžioje namas sudegęs, tačiau gyventojai ir toliau rodę turistams vietą, kur buvęs užkastas garsusis šuo. Gali būti ir perfrazuota iš lot. hic iacet lepus ‘čia guli kiškis’.
|
|