Sveikinimai.lt

Requiem (iš lotyniškos frazės Requiem aeternam dona eis, Domine – „Amžiną ramybę duok jiems, Viešpatie“) arba Missa pro defunctis („mišios už mirusius“) – daugelio vakarų krikščioniškų bažnyčių (katalikų, anglikonų, liuteronų) liturgija, skirta laidotuvėms.

Garbė Jėzui Kristui! (lot. Laudetur Jesus Christus) – katalikiškas pasisveikinimas. Atsakymas į pasisveikinimą – Per amžius! Amen (lot. In aeternum! Amen.) arba „Per amžių amžius! Amen“. Dažnai atsakymas sakomas ir be žodžio „Amen“. Toks pasisveikinimas vartojamas dažniausiai – sveikinantis su katalikų dvasininku (kunigu), vienuoliu, oficialioje religinėje aplinkoje, kur religinio pobūdžio pasisveikinimas (ypač religinėje aplinkoje, renginiuose, pvz., šermenyse, laidotuvėse) gali būti laikomas svarbiu, taip pat netiesiogiai siekiant parodyti savo religingumą ir pan.

Su skydu arba ant skydo – tai spartiečių palinkėjimas einant į karą, kuris reiškė garbingą grįžimą – nugalėtoju arba žuvusiu (žuvusieji buvo parnešami ant skydo).

Prometėjo ugnis – tai nuolatinis vidinis veržimasis, siekimas aukštų mokslų, meno tikslų: talentas, gabumai. Prometėjas – titanas, pavogęs iš Olimpo ugnį ir perdavęs ją žmonėms, išmokęs juos statytis būstus, dirbti žemę, skaityti, rašyti ir kitų naudingų dalykų.

Laukti iki graikiškų kalendų – laukti iki begalybės. Senovės Romoje kalendomis vadindavo kiekvieno mėnesio pirmąją dieną. Kaskart tokią dieną paskelbdavo žyniai. Iš čia kilęs žodis „kalendorius“. Graikai kalendų neturėjo, todėl jiems „laukti iki graikiškų kalendų“ reikšdavo „laukti iki begalybės“.

Ikaro skrydis – tai drąsūs rizikingi ieškojimai. Ikaras – graikų mito personažas; bėgdamas iš Minojo nelaisvės tėvo Dedalo padirbtais iš vaško ir plunksnų sparnais, per arti priskrido prie saulės; sparnų vaškui ištirpus nukrito į jūrą ir nuskendo.

Ariadnės siūlas – tai išeitis iš sunkios padėties. Kilo iš graikų mito apie Ariadnę – sen. graikų mitų heroję, Kretos valdovo Minojo dukterį, davusią Tesėjui siūlų kamuolį, kad šis, užmušęs Minotaurą, galėtų nepasiklysdamas išeiti iš Labirinto.

Žmogus žmogui – vilkas (lot. Homo homini lupus est) visi žmonės iš prigimties yra blogi vienas kitam. Posakio autorius – romėnų rašytojas Plautas (Titus Maccius Plautus, ~250–184 pr. m. e.). Komedijoje „Asilai“ herojus nepatiki svetimam pinigų, paaiškindamas, jog „žmogus žmogui yra vilkas, o ne žmogus, jei nežino, koks jis yra“. Dabartine reikšme posakis išpopuliarėjo nuo XVII a., kai anglų filosofas T. Hobsas (Thomas Hobbes, 1588–1679) išleido knygą „Leviatanas“ (Leviažan, 1651), kurioje jis šį posakį pavartojo, komentuodamas savo tezę, jog iki susikuriant valstybės institucijai, vyksta visų karas su visais.