Sveikinimai.lt

Pabaigos pradžia (angl. the beginning of the end) – viskas kas turi pabaigą, turi ir pradžią. Posakis iš komedijos „Vasarvidžio nakties sapnas“.

Hanibalas prie vartų (lot. Hannibal ad portas!) – reiškia pavojus čia pat.

Danaidžių statinė – begalinis ir bevaisis darbas. Pagal senovės graikų mitą, danaidės – mitinės būtybės, karaliaus Argo 50 dukterų. Vestuvių naktį, Danajo įsakymu, 49 iš jų nužudė savo vyrus ir už tai buvo dievų pasmerktos po mirties požemio pasaulyje amžinai nešioti vandenį į bedugnę statinę.

Lukulo puota – prabangi puota, besaikis lėbavimas. Pavadinta pagal sen. Romos karvedį Lukulą, kuris garsėjęs didžiule prabanga, turtais ir keldavęs nepaprastai prabangias puotas.

Velnio advokatas (lot. advocatus diaboli ) – asmuo, Romos katalikų bažnyčioje turintis oponuoti svarstant dėl asmens paskelbimo šventuoju (kanonizacijos metu). Velnio advokatas turėjo kelti abejones, ar tikrai verta konkretų asmenį paskelbti šventuoju. Asmuo būdavo pripažįstamas šventuoju tik tada, jei šis advokatas nerasdavo jokių įtikinamų argumentų to nedaryti. Perkeltine reikšme „velnio advokatais“ vadinami ginčininkai, kritikuojantys asmenys ginantys pačių nepalaikomą poziciją vardan sportinio įdomumo.

Adomas ir Ieva – pagal Senojo Testamento Pradžios knygoje pateikiamą pasaulio kūrimo aprašymą bei Koraną buvo pirmoji žmonių pora ir visos žmonijos protėviai. Hebrajų ir arabų kalbomis Adomas (Adam) reiškia „žmogus“, o Ieva (Havva) – „gyvybės davėja“. Pastebėtina, kad šumerų mitologijoje randama analogijų apie kūrimą iš šonkaulio, jų kalboje ti reiškė ne tik „teikti gyvybę“, bet ir „šonkaulis“.

Nojaus arka (hebr. Tevat Noach) yra Biblijos, Pradžios knygoje aprašytas laivas, kurį Dievo įsakytas pastatė Nojus, kad išgelbėtų savo šeimą ir pasaulio gyvūnus nuo pasaulinio tvano. Biblijoje pasakojama, kad Dievas dėl žmonių nedorumo planavo milžinišku potvyniu sunaikinti Žemę. Tačiau tarp visų žmonių atsirado vienas, kuris rado malonę Dievo akyse: “Nojus buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu”. Kai laivas buvo baigtas, Viešpats liepė Nojui įeiti į laivą, o tuomet uždarė jo duris ir užtvindė žemę. Šventasis Raštas rašo: “prasiveržė visi didžiosios bedugnės šaltiniai ir atsivėrė visos dangaus skliauto užtūros. Lietus pylė ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų”.

Babelio bokštas − bokštas, kurio statymas aprašomas Biblijos Senojo Testamento Pradžios knygoje. Padavimas apie Babelio bokštą paaiškina skirtingų kalbų atsiradimą pasaulyje (religiniu požiūriu). Pasak šio padavimo, po pasaulio tvano žmonės buvo viena tauta ir kalbėjo viena kalba. Jie sumanė pastatyti dangų siekiantį bokštą, tačiau buvo už tai nubausti Jahvės − jie prabilo skirtingomis kalbomis, negalėjo vienas kito suprasti, tad bokštas liko nepastatytas. Biblijoje Babelis lieka nuodėmės miestu, nuodėmės simboliu. Taip Naujojo Testamento Apreiškime Jonui aprašyta didžioji paleistuvė: „Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas: Paslaptis, didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“.