Sveikinimai.lt

Langas į Europą – Rusijos valdyta rytinė Baltijos pakrantė. Iš pradžių tai buvo Sankt Peterburgas (įkurtas 1703), vėliau – iš Švedijos per šiaurės karą (1700– 1721) atimta etnografinė Estija ir Latvijos Vidžemė su Rygos miestu. Posakio autorius – italų filosofas, rašytojas ir meno kritikas F. Algarotis (Francesco Algarotti, 1712–1764), keliavęs po Rusiją ir aprašęs įspūdžius veikale „Laiškai apie Rusiją“ (1759). Iš čia Algaročio posakis patekęs į A. Puškino (1799– 1837) poemą „Varinis raitelis“; Puškinas pastabose nurodo posakio autorių ir patį kontekstą: „Algarotis kažkur yra pasakęs: tai yra Peterburgas – tai langas, pro kurį Rusija žiūri į Europą“. Iš šios A. Puškino poemos istorikai paėmę ir posakį iškirsti langą į Europą, t.y. Rusijai užkariauti etnografinę Estiją, Latviją, vėliau – Lietuvą ir Lenkiją.

Laimės kūdikis (lot. Fortunae filius) laimingas ar sėkmę turintis žmogus. Posakio autorius – romėnų poetas Horacijus (Quintus Horatius Flaccus, 65–8 pr. m. e.).

Laikyti gyvatę užantyje – rūpintis, ugdyti ar slaugyti žmogų, kuris po to atsilygina bloguoju. Posakis iš perfrazuotos Ezopo (Aesopus, VI a. pr. m. e.) pasakėčios „Žemdirbys ir sušalusi gyvatė“, kurioje valstietis, pagailėjęs rastos sušalusios gyvatės, įsidėjęs ją į užantį, tačiau toji atšilusi jam mirtinai įgėlusi.

Kvailių skaičius yra begalinis (lot. Stultorum infinitus est numerus). Posakis iš Senojo Testamento; vėlesniuose Biblijos vertimuose ši vieta skamba kitaip: „ko trūksta, negali būti priskaičiuota“; „ko trūksta, to negalima suskaičiuoti“.

Krokodilo ašaros (lot. Crocodili lacrimae) veidmainiškas skriaudiko gailestis ar verksmas. Posakio autoriumi laikomas Erazmas Roterdamietis (Erasmus Desiderius Roterodamus, 1469–1536). Posakis kilo iš tikėjimo, jog ėsdami savo auką, krokodilai ašaroja tarsi jos gailėdami. Iš tikrųjų krokodilo ašaros atlieka tiesioginę savo paskirtį: drėkina akį, kol krokodilas yra sausumoje.

Kremlius (rus. кремль) a) senosios rusų pilies ansamblis; b) Maskvos pilies ansamblis, TSRS, o nuo 1991 m. – Rusijos Federacijos vadovų rezidencija; c) Rusijos prezidento administracija. Maskvos kremliaus pradžia skaičiuojama nuo 1156 m., kai kunigaikštis J. Dolgorukis (1090–1157) toje vietoje pastatė medinę tvirtovę. XIII a. gale Kremlius buvo apjuostas mūro siena. Nuo XIV a. vidurio jis buvo Maskvos didžiųjų kunigaikščių ir Rusijos carų rezidencija, kol 1723 m. caras Petras I (1672–1725, valdė 1682–1725) sostinę perkėlė į Sankt Peterburgą. Po 1812 m. karo apgriovimų ir gaisro Maskvos Kremlius buvo greitai atstatytas. XIX a. viduryje pakeistas teritorijos planas, nugriauta dalis pastatų, pastatyti Didieji kremliaus rūmai, Ginklų rūmai, sukurtas carų rezidencijos ansamblis. Nuo 1918 m., grąžinus sostinę į Maskvą, Kremlius vėl tapo šalies vadovų rezidencija.

Kova dėl būvio (angl. Struggle for life) – posakio autoriumi laikomas vokiečių matematikas ir filosofas G. Leibnicas (Gottfried Wilhelm Freiherr von Leibniz, 1646–1716), pavartojęs jį veikale „Teodicėja“. Posakis išpopuliarėjo, išėjus anglų gamtininko Č. Darvino (Charles Robert Darvin, 1809–1882) moksliniam veikalui „Apie rūšių kilmę“ (On the Origin of Species, 1859).

Kol kvėpuoju, tikiuosi (lot. Dum spiro, spero) kol esu gyvas, neprarandu vilties; perfrazuotas posakis yra viltis miršta paskutinė. Posakio autorystė skiriama romėnų politikui, filosofui ir oratoriui Ciceronui (Marcus Tullius Cicero, 106–43 pr. m. e.), jį kartojo ir vėlesni romėnų autoriai.