Nugalėtojai neteisiami

Nugalėtojai neteisiami (rus. победителей не судят) negalima smerkti veiksmų, kuriais asmuo ar šalis pasiekė svarbią pergalę. Spėjama posakio autorė yra Rusijos carienė Jekaterina II (1729–1796, valdė 1762–1796). Taip ji esą pasakiusi, gindama rusų karvedį A. Suvorovą (1729–1800), Rusijos-Turkijos karo (1768–1774) metu apkaltintą vyriausiojo vado P. Rumiancevo (1725– 1796) įsakymo ignoravimu ir savavališku, nors ir sėkmingu, Turtukajaus tvirtovės šturmu. Vėliau šią frazę Niurnbergo procese (1945–1946), kuriame buvo teisiami nacistinės Vokietijos vadovai, išrėkęs TSRS atstovas prokuroras R. Rudenko (1907–1981), atremdamas teisiamojo J. Ribentropo (Ullrich Friedrich Willy Joachim von Ribbentrop, 1893–1946) užuominą, jog reikia įsigilinti ir į TSRS vaidmenį, inicijuojant II pasaulinį karą, nes TSRS 1939 08 23 – 1941 06 22 buvo Vokietijos sąjungininkė, o Lenkijos dalybos buvo numatytos Vokietijos-TSRS sutartimi. Minėtajame procese šį posakį savo paskutiniame žodyje perfrazavęs nuteistasis H. Geringas (Hermann Göring, 1893–1946), pradėjęs jį taip: „Nugalėtojas visada yra teisėjas, o nugalėtasis – teisiamasis“. Posakio mintis yra ir teiginyje, jog istoriją rašo nugalėtojai.