Indų patarlės

Indų patarlės ir priežodžiai. Indų posakiai.

1. Dar niekas nepasiklydo tiesiame kelyje.
2. Gyvenimas yra kaip tigras. Galite arba gulėti ir leisti jam prispausti letena jums galvą, arba galite sėsti jam ant nugaros ir joti.
3. Išmintingas žmogus amžinos ramybės ieško ir ją randa savyje.
4. Yra dvi priemonės nuo kūniškų ir dvasinių ligų: arba gydytis, arba negalvoti apie tai.
5. Jeigu norai užgęsta, tai ir vargšas yra turtingas; jeigu jie užvaldo, tai ir didikas lygus vergui.
6. Jeigu tu myli, jei tu meldiesi, jei tu kenti, tai tu esi žmogus.
7. Kokia nauda iš knygos tam, kuris neturi savo proto? Ar veidrodis gali padėti aklam?
8. Nedaug laiko reikia, kad daug gero padarytum.
9. Nekeik dievo, kad jis sukūrė tigrą, dėkok Dievui, kad jis nesuteikė jam sparnų.
10. Nemušk moters netgi gėle.
11. Nenutrauk draugystės gijų, nes jas surišus liks mazgas.
12. Nesiimti jokių darbų – tai pirmas išminties požymis; pradėjus darbą – užbaigti iki galo – antras išminties požymis.
13. Net dievų maistas, jeigu jo per daug, virsta nuodu.
14. Nors ir toli yra, bet nėra tolimas tas, kas artimas širdžiai; o tas, kas nėra artimas širdžiai, nors ir arti yra, bet nėra artimas.
15. Pasakyk man, kuo tu giriesi ir aš pasakysiu, ko tau trūksta.
16. Pasėsi poelgį – pjausi įprotį, pasėsi įprotį – pjausi charakterį, pasėsi charakterį – pjausi likimą.
17. Su didžiausiu vargu nešame akmenį į kalną, o į apačią jis nusirita akimirksniu; taip pat į priekį mus veda gerieji, o atgal – prakeiktieji.
18. Tas didis, kuris tampa aklas prieš svetimas žmonas, raišas besivejodamas svetimą turtą, kurčias girdėdamas apkalbas apie artimuosius.
19. Tėvas saugo ją vaikystėje, vyras – jaunystėje, sūnus – senatvėje: negalima palikti moters pačios sau.
20. Verkiau, kad neturiu batų, kol pamačiau, žmogų be kojų.
21. Visą gyvenimą kvailys praleidęs po gudruolio padu nepažins tiesos, kaip ir šaukštas niekuomet nesupras maisto skonio.
22. Viskas kas neatiduota, prarasta.
23. Vyras be žmonos – keliautojas dykumoje.
24. Žmogus jaunas, kol lankstus jo stuburas.
25. Žmonės nevertina tų, kurie daug kalba, nors ir rimtai. Amžinai šniokščianti upė, nors ir duoda naudą, bet nesulaukia jokio dėmesio.