|
Adomo obuolys (lot. Pomum Adami) išsišovusi vyrų skydinės kremzlės dalis kaklo priekyje. Pasak legendos, pirmiesiems bibliniams žmonėms – Adomui ir Ievai – Rojuje buvo uždrausta ragauti vaisių (spėjama, kad obuolių) nuo Pažinimo medžio. Ievą sugundęs paragauti žaltys, o paragavusi obuolio, Ieva pasiūlė tai padaryti ir Adomui. Tas atsikandęs ir jau buvo benuryjąs, tačiau pastebėjęs Dievas, ir Adomui iš netikėtumo kąsnis įstrigęs gerklėje visiems laikams. Iš tikrųjų tai yra vėlesnė biblinio siužeto interpretacija, nes Senajame Testamente Dievas užkalbinęs Adomą tada, kai šis obuolį jau buvo suvalgęs ir spėjęs su Ieva pasidaryti figmedžio lapų aprišalus suvoktam nuogumui prisidengti.
Adomo kostiumas – vyro nuogumas. Vilkėti Adomo kostiumu reiškia būti nuogam. Posakis kilo iš biblinės legendos apie pirmuosius žmones Adomą ir Ievą, kurie „buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos“.
Achilo sausgyslė (lot. Chorda Achillis) kulną ir blaudzdos raumenį jungianti sausgyslė. Termino autorius – olandų anatomas F. Verhejenas (Philip Verheyen, 1648–1711), pavartojęs jį knygoje „žmogaus kūno anatomija“ (Corporis Humani Anatomia, 1693) su pastaba, kad tai esąs liaudiškas pavadinimas, vadinasi, vartotas dar iki tol. Galima termino kilmė pagal Achilo kulnas.
Achilo kulnas (lot. Talus Achillis) silpnoji, pažeidžiamoji vieta, pagrindinis trūkumas. Achilas buvęs vienas iš Trojos karo didvyrių, kovojęs danajų (graikų) pusėje. Pasak gr. mito, Achilo tėvai buvę Pelėjas, Tesalijos valdovas, ir Tetidė, jūrų nimfa. Norėdama padaryti Achilą nepažeidžiamą, Tetidė dar kūdikį jį išmaudė Stikse, požemio pasaulio upėje, skiriančioje gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Vienintelė nesuvilgyta vieta likęs kulnas, už kurio maudydama Tetidė laikiusi Achilą. Achilas žuvęs nuo Trojos karalaičio Pario strėlės (kitur – ieties), pataikiusios į pažeidžiamąjį kulną.
Absurdo teatras (pranc. Théātre de l’Absurde) apie nevykusią, neaiškią, absurdišką situaciją. Posakis imtas iš dramaturgijos. Jo autorius – vengrų kilmės anglų literatas ir žurnalistas M. Eslinas (Martin Julius Esslin, 1918–2002), išleidęs tokiu pavadinimu knygą (1962). Absurdo drama yra žanras, atsiradęs XX a. Jo pradininkai – prancūzų dramaturgai E. Jonesku (Eugen Ionescu, 1909–1994) ir S. Beketas (Samuel Beckett, 1906–1989). Absurdo dramos neturi aiškaus siužeto, nuoseklaus veiksmo, charakterių, konflikto.
|
|