|
Aplaužyti ragus – sutramdyti ką ar sumažinti per didelį jo pasitikėjimą savimi. Posakis atsirado XV–XVII a. per universitetų pirmakursių („fuksų“) inauguracijos apeigas, kai „iš gyvulių reikėdavo padaryti žmones“. Naujokams uždėdavę ragus, įstatydavę iltis, o vyresnieji kolegos visaip iš jų šaipydavęsi ir juos žemindavę. Pabaigoje ragus nulauždavę, iltis išlupdavę, ir dekanas naujuosius studentus įtraukdavęs į sąrašus.
Apie mirusius gerai arba nieko (lot. De mortuis nil nisi bene (bonum) ‘apie mirusius nieko, tik gera’). Sen. gr. filosofų biografo Diogeno Lęrcijaus (III a.) užrašytas posakis, jo paties priskiriamas gr. filosofui, vienam iš septyneto išminčių spartiečiui Chilonui (VI a. pr. m. e.), teigusiam „Nekalbėk pikto apie mirusį“.
Apdrabstyti purvais – apšmeižti. Posakis kilęs senų laikų papročio užmėtyti pasmerktąjį akmenimis. Už mažesnį nusižengimą būdavo apmėtoma purvu.
Antroji (Kita) medalio pusė sakoma, kai aptariamasis klausimas ar problema imama svarstyti kontrargumentais, t.y. kitu, priešingu požiūriu. Medalių kita pusė paprastai būna ne taip išdailinta, kaip aversas.
Antrasis aš (lot. Alter ego) a) giminiška siela, bendramintis, artimas draugas; b) slaptoji asmenybės dalis, be socialinės kaukės, dažnai kontrastuojanti su oficialiąja. Posakio autorius – romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.), pavartojęs jį galininko linksniu: ‘save kaltinu daug labiau, kviečiu tave tarsi save antrąjį kaip savo kaltės bendrininką’. XIX a. pradžioje posakis imtas vartoti, apibūdinant šizofrenijos simptomus, kurių vienas ryškiausių yra „antrojo aš“ aktualizavimas ir dėl to atsirandąs konfliktiškas asmenybės susidvejinimas. „Antrojo aš“ fenomenas imtas naudoti psichoanalizėje, taip pat literatūroje. Pats asmenybės dvilypumo motyvas yra senas, mitologinis, iliustruojamas sakmėmis apie vilkolakius, turintis apibendrintą gėrio ir blogio kovos potekstę.
Amžinoji ugnis (angl. Eternal flame, rus. Večnij ogon) nuolat deganti ugnis prie memorialų žuvusiems kariams. Pirmą kartą ji buvo uždegta Paryžiuje prie Triumfo arkos 1920 m. lapkričio 11 d. Nežinomojo kareivio memoriale, pažymint kritusiuosius I pasauliniame kare. Amžinosios ugnies tradicija netrukus paplito ir kitose Europos šalyse. Amžinosios ugnies pirmtakė buvo pagonybės laikais nuolat kurstoma šventoji ugnis. Graikijoje negęstanti ugnis degė Apolono šventykloje Delfuose, sen. Romoje ją kurstė vestalės židinio deivės Vestos šventykloje. Romai IV a. pradžioje priėmus krikščionybę, ankstesnės religijos šventyklas pradėta naikinti. Vestos šventykla, stovėjusi Romos forume, buvo sudeginta 391 m.
Amžinasis variklis (lot. Perpetuum mobile) hipotetinis mechanizmas, galįs veikti, neimdamas energijos iš aplinkos. Pirmieji bandymai sukonstruoti nesustojantį mechanizmą yra iš XII a., jų ypač pagausėjo vėlyvaisiais Viduramžiais ir Renesanse; tokie bandymai nesibaigia ir šiais laikais.
Amžinas žydas – a) apie nuolat vaikštinėjantį be aiškaus tikslo; b) apie mėgstantį daug keliauti arba dažnai keičiantį gyvenamąją vietą. Pasak legendos, atsiradusios vėlyvaisiais viduramžiais, amžinam klajojimui po pasaulį buvo pasmerktas žydas kurpius vardu Ahasveras, neleidęs Kristui, einančiam į Golgotą, atsipūsti paunksnėje prie jo namų. Į varymą šalin Kristus esą atsakęs: „Aš nueinu, bet užtat tu turėsi vaikščioti tol, kol aš negrįšiu“. Prakeiksmas būti amžinu praeiviu jam galiosiąs iki Kristaus antrojo atėjimo.
Amerikietiška svajonė (angl. American dream) JAV piliečių vertybių visuma, veiklos orientyrai. Posakio autorius – amerikiečių rašytojas Dž. Adamsas (James Truslow Adams, 1878–1949). Knygoje „Amerikos epopėja“ (The Epic of America, 1931) jis rašė: „Amerikietiška svajonė – tai svajonė apie šalį, kurioje kiekvieno žmogaus gyvenimas bus geresnis, turtingesnis ir pilnavertis, kur kiekvienas turės galimybę gauti pagal tai, ką jis sugeba ar yra pasiekęs“.
Alma mater (lot. ‘motina maitintoja’) aukštoji mokykla. Viduramžiais atsiradęs studentiškas universiteto pavadinimas. Turimas galvoje dvasinis penas, kurį universitetas duoda studentui.
Alfa ir omega kokio nors reiškinio ar dalyko esmė, pagrindas. Posakis iš Naujojo Testamento: „Aš esu Alfa ir Omega”, – sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis“. Alfa (A, a) ir omega (W, w) yra atitinkamai pirmoji ir paskutinioji graikiškosios abėcėlės raidės.
Aksominė revoliucija (ček. Sametovã revoluca, angl. Velvet revolution) nesmurtinė, taiki visuomeninės santvarkos ar valdžios kaita. Terminas atsirado 1989 m., apibūdinant politines permainas Čekoslovakijoje, kai demokratiniu būdu valdžią iš kompartijos perėmė opozicija, o pati šalis nustojo buvusi TSRS sudėtyje.
Aklas aklą netoli tenuves apie blogą, nekompetentingą lyderį ir jo vadovaujamus žmones. Perfrazuotas Kristaus posakis, pagal: „Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas. Palikite juos: jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris“.
Akys yra sielos veidrodis (lot. Oculi animi indices ‘akys rodo sielą’) iš akių ar mimikos galima spręsti apie žmogaus būseną ar apskritai apie jo charakterį. Posakio autorius – romėnų gamtininkas Plinijus Vyresnysis (Gaius Plinius Secundus, 23–79), knygoje „Gamtos istorija“ (Naturalis Historia) rašęs: in oculis animus habitat ‘akyse gyvena siela’. Tačiau minties užuomina randama ir Cicerono raštuose.
Akis už akį, dantis už dantį ekvivalentiška bausmė už nusikaltimą ar ekvivalentiškas žalos atlyginimas. Nuostata pirmą kartą užfiksuota Mesopotamijos, arba Babilonijos (dabartinis Irakas ir Rytų Sirija), valdovo Hamurabio (valdė 1792–1750 pr. m. e.) kodekse: „Jei žmogus išplėšia kitam žmogui akį, jam pačiam bus išplėšta akis“. Šis kodeksas iškaltas dantiraščiu akmeninėje steloje ir buvo laikomas viešai, prieinamai visiems.
|
|