Sveikinimai.lt

Istorija yra gyvenimo mokytoja (lot. Historia est magistra vitae) nežinantys istorijos kartoja savo pirmtakų klaidas. Posakio autorius – romėnų politikas, filosofas ir oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, 106–43 pr. m. e.), apibūdinęs istoriją dar ir kaip amžių liudininkę, tiesos šviesą, atminties gyvastį, senovės skelbėją.

Ir tu, Brutai! sakoma išduodančiam artimam draugui, kuriuo buvo labai pasitikėta. Brutas (Marcus Junius Brutus, 85–42 pr. m. e.) buvo Romos senatorius ir geras imperatoriaus Julijaus Cezario (Gaius Iulius Cęsar, 100–44 pr. m. e.) draugas. Tačiau Cezariui nežinant, Brutas susidėjo su jo priešininkais, įsitraukė į sąmokslą ir buvo vienas iš Cezario žudikų, tuo labai nustebinęs patį žudomąjį. Et tu, Brute! (‘ir tu, Brutai’) – esą buvę paskutinieji Cezario žodžiai. Tokį posakį išpopuliarino V. šekspyras (William Shakespeare, 1564 – 1616) tragedijoje „Julijus Cezaris“ (1599). Iš Bruto pavardės kilo būdvardis brutalus ‘žiaurus’.

Įprotis – antroji prigimtis (lot. Consuetudo est altera natura) sakoma apie įkyrų ar žalingą įprotį, kurio sunku atsikratyti, kaip ir įgimtos ypatybės. Posakio autorius – romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.), tačiau pačią mintį Ciceronas paėmė iš Aristotelio (Aristoteles, 384–322 pr. m. e.) veikalo.

Ilga ranka (lot. Longa manus) toli siekianti kieno nors valdžia ar kontrolė. Posakis kilęs iš romėnų teisės, kurios pradžia laikomi „Dvylikos lentelių įstatymai“ (450 m. pr. m. e.); ši teisė suteikta didžiulę valdžią vyrams tvarkyti savo šeimos narių likimus – laikyti visus ‘po ranka’, kad ir kur jie bebūtų. Posakis randamas romėnų poeto Ovidijaus (Publius Ovidius Naso, 43 pr. m. e.) poemoje „Herojės“, kur Elena, susirašinėdama su Trojos karalaičiu Pariu, jam nuogąstaudama atrašo, jog ir išvykusio jos vyro Menelajo ‘karališka ranka ilga yra’ (longas regibus esse manus).

Ieškoti kaip su žiburiu, stropiai ar atkakliai ieškoti. Posakis kilo iš pasakojimo apie sen. graikų filosofą Diogeną Sinopietį (412–323 pr. m. e.), kuris esą vaikštinėjęs dieną su uždegtu žibintu po pilną žmonių turgaus aikštę. Paklaustas, ko ieškąs, Diogenas atsakęs: „Ieškau žmogaus“. Fedro (Phaedrus, 15 pr. m. e.) pasakėčioje „Ezopas ir plepūnas“ žibinte ugnį į namus nešęs vergas Ezopas, šmaikštuolis pasakėčių autorius. „Tolokai buvo eiti į namus aplink, todėl patraukė tiesiai – aikštės viduriu. Čia jo plepūnas neištvėrė neužkalbinęs: ‘Ezopai, ko vidudienį su žiburiu?’ / ‘žmogaus, – atsakė, – ieškau’.

Idėja fiks (pranc. Idée fixe ‘fiksuota mintis’) įkyri, maniška idėja. Spėjama, kad terminas pirmiausia atsiradęs medicinoje ir reiškęs persekiojančią liguistą, netikusią mintį.

Homo soveticus (lot. ‘sovietinis žmogus’) ironiškas Tarybų Sąjungos gyventojo, apdoroto komunistinės propagandos ir ideologijos, apibūdinimas. Termino autorius – rusų filosofas ir publicistas A. Zinovjevas (1922–2006), taip pavadinęs savo knygą (1982), skirtą vadinamojo „tarybinio žmogaus“ pasaulėžiūros analizei. Terminas sukurtas pagal kitų analogiškų žmogų nusakančių biologinių terminų pavyzdį: homo errectus, homo sapiens ir pan., parodijuojant tuometinės ideologijos teiginį, jog per komunistų valdymo laikotarpį susiformavusi naujo tipo – tarybinė – visuomenė, o jos narys esąs naujos rūšies žmogus – tarybinis žmogus.