Sveikinimai.lt

Kas tu esi, aš buvau; kas dabar esu, ir tu būsi (lot. Quod tu es, ego fui; quod nunc sum, et tu eris) mirusiojo žodžiai jo kapą atėjusiam lankyti gyvajam. Epitafija, paplitusi daugelyje kalbų. Spėjama, kad jos autorius yra Viduramžių mokslininkas, pedagogas ir poetas Alkuinas (Alcuinus Flacus, ~735–804).

Kas nemaitina savos armijos, tas maitina svetimą – karinių išlaidų ir ginkluotės modernizavimo pateisinimas taikos metu: savos kariuomenės neturėjimas esą yra paskata kaimynėms šalims užpulti. Posakio autorius – Napoleonas Bonapartas (Napoléon Bonaparte, 1769–1821, Prancūzijos imperatorius 1804–1814).

Kas ne su mumis, tas prieš mus – a) radikalus, kraštutinis politinių oponentų ar neutralų apibūdinimas ir grasinimas jiems; b) aliuzija į vadinamąją klasių kovą bolševikinėje Rusijoje. Perfrazuotas Kristaus posakis: „Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto“. Rusijoje posakis buvo itin populiarus pirmaisiais bolševikų valdymo metais – juo buvo pateisinamas fizinis susidorojimas su politiniais oponentais. Vėliau posakis nustotas deklaruoti, tačiau jo principas taikytas beveik per visą tarybų valdžios laikotarpį.

Kas pakelia kalaviją, nuo kalavijo ir žūsta – karo ar smurto iniciatorių laukia pralaimėjimas ar smurtinė mirtis. Perfrazuoti Kristaus žodžiai, pasakyti suėmimo metu jį ginti bandžiusiam Petrui: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“.

Kartybių taurė – neišvengiami sunkumai ar kančios. Posakis kilęs iš Kristaus vartotos metaforos apie jo būsimas kančias ir mirtį: „Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“; „Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“.

Karalius nuogas – sakoma teigiant, jog tiesa yra visai kita ir jog aplinkiniai tik apsimeta jos nematantys ar nesuvokiantys. Posakis iš danų rašytojo H. K. Anderseno (Hans Christian Andersen, 1805–1875) pasakos „Nauji karaliaus drabužiai“. Pasakoje karaliaus pasamdyti siuvėjai pasirodė esą sukčiai: audę tuščiomis staklėmis, siuvę adatomis be siūlų, bet ir karaliui, ir jo ministrams įteigę, jog ir audeklas, ir drabužiai esą neregėto grožio. Karalius ir jo aplinka, gėdydamiesi prisipažinti nematą nei audeklo, nei drabužių, tik tvirtino siuvėjų žodžius. Išėjusį pasivaikščioti neva su naujais drabužiais nuogą karalių demaskavo vaikas, sušukęs, jog karalius nuogas. Tada praregėję ir visi kiti.

Karalaitė ant žirnio – apie įnoringą, opų, išlepintą žmogų, nepakenčiantį net ir menkiausių buitinių nepatogumų. Posakis kilo iš to paties pavadinimo H. K. Anderseno (Hans Christian Andersen, 1805–1875) pasakos apie karalaitę, blogai naktį miegojusią dėl to, kad po dvidešimties čiužinių ir tiek pat patalų krūva ji jautusi pakištą žirnį. Šitaip princas ir karalienė tikrinę, ar nuotaka esanti tikra karalaitė.

Kaišioti pagalius į ratus – sąmoningai trukdyti kam nors siekti tikslo. Senovėje vežimams stabdyti buvo naudojami specialūs pagaliai, kuriuos įkišdavo tarp stipinų, kad užblokuotų ratą.