Sveikinimai.lt

Laisvė, lygybė, brolybė (pranc. Liberté, égalité, fratenité) Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789) šūkis, nuo 1792 m. tapęs Prancūzijos Respublikos šūkiu, rašomu ir šalies simboliuose. XIX a. šis šūkis išpopuliarėjo Europos nacionalinio išsivadavimo karuose, jį mėgo ir socialdemokratai.

Laikraštinė antis – tai spaudoje paskelbtas sensacingas gandas. Termino atsiradimo versijų yra dvi. Pasak vienos, XVI a. Europoje ėmė populiarėti keliautojų (jūrininkų, misionierių) pasakojimai apie naujųjų kraštų keistenybes ir turtingumą. Esą yra šalis, kurioje tiek daug ančių, kad tos net medžius aptūpusios – tereikią medį pakrėsti, ir riebios nebaikščios antys krintančios kaip kraušės. Dėl tokio pasakojimo žodis antis ilgainiui įgavęs apibendrintą pramano reikšmę. Ir kai XVI a. Prancūzijoje pasirodė pirmieji laikraštiniai feljetonai, skaitytojai akivaizdžius prasimanymus ėmę vadinti antimis. Pasak antros versijos, terminas atsirado iš santrumpos NT (lot. non testantur ‘nepatikrinta’), kuria XVII a. vokiečių laikraštininkai pažymėdavę jiems patiems abejotiną informaciją. Kadangi santrumpos NT tarimas panašus į žodžio Ente ‘antis’, melagingą laikraštinę informaciją pradėta vadinti tuo žodžiu.

Laikas – pinigai (angl. Time is money) laiko negalima švaistyti, nes jis turi vertę. Amerikiečių politiko, mokslininko ir išradėjo B. Franklino (Benjamin Franklin, 1706–1790) teiginys jo straipsnyje „Patarimas jaunajam prekybininkui“ (Advice to a Young Tradesman, 1748). Ši mintis yra ir trylikoje dorovės taisyklių, kurias B. Franklinas buvo sudaręs sau, būdamas 20 metų, ir kurių laikėsi visą gyvenimą, būtent: Lose no time; be always employed in something useful; ‘nešvaistyk laiko; būk visada užsiėmęs naudinga veikla, atsisakyk visų nebūtinų darbų’.

Kur gerai, ten tėvynė (lot. Ubi bene, ibi patria) ironiškas emigracijos motyvų apibūdinimas, taikomas tiems, kurie prioritetą teikia asmeninei gerovei, bet ne patriotizmui. Posakio autorius – romėnų dramaturgas M. Pakuvijus (Marcus Pacuvius, 220–130 pr. m. e.).

Kryžiaus keliai – sunkūs gyvenimo ar veiklos etapai. Posakis grįstas Naujojo Testamento pasakojimais apie Kristaus nueitą kančių kelią (lot. via dolorosa) nuo teismo vietos iki Golgotos kalno. Visą tą kelią, kęsdamas patyčias ir kančias nuo rimbo smūgių, Kristus nešęs sunkų kryžių, ant kurio netrukus buvęs nukryžiuotas. Taip pat žr. Kančių keliai.

Kovoti su vėjo malūnais – kovoti su nesančiais, bet įsivaizduojamais priešais ar grėsmėmis, taip pat kovoti su kuo tuščiai, be rezultato. Posakis imtas iš ispanų rašytojo M. Servanteso (Miguel de Cervantes Saavedra, 1547–1616) satyrinio romano „Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Manšos“, kuriame yra epizodas, kaip naivus ir nuo tikrovės atitrūkęs herojus puola kautis su vėjo malūnais, kuriuos, prisiskaitęs riterių romanų, palaikė piktais milžinais.

Komentarai nereikalingi (vok. Kommentar überflüssig) viskas aišku, papildomai aiškinti nereikia. Posakio autorius – vokiečių teisininkas H. štaubas (Hermann Staub, 1856–1904). Savo paskaitas, kalbas ir mintis jis dėstydavęs labai suprantamai, aiškiai ir argumentuotai, t.y. taip, kad jau niekam nekiltų klausimų. Tai jam pavykdavę, todėl savo dėstymą jis baigdavęs šia fraze. Mirus štaubui, Berlyne imta juokauti, esą ant jo antkapio yra tokia epitafija: „Čia ilsisi Štaubas. Komentarai nereikalingi“.

Kokia musė įkando? sakoma, jei kas be aiškios priežasties yra suirzęs, priekabus, blogos nuotaikos. Seniau tikėta, jog į muses, sparvas ar kitus vabzdžius gali įsikūnyti velnias; įkandęs žmogui ar įlindęs jam į nosį, ausį ar burną, velnias priverčiąs žmogų keistai elgtis.