Sveikinimai.lt

Maskvos ranka (vok. Moskaus Hand, angl. Moscow’s hand) politinė ar ideologinė Rusijos įtaka kurios nors šalies vidaus politikai ar Rusijos spectarnybų surežisuoti ir pakurstyti jai palankūs įvykiai užsienio šalyje. Spėjamas posakio autorius – vokiečių publicistas F. Medlhameris (Franz Ludwig Mödlhammer), išleidęs knygą „Maskvos ranka Tolimuosiuose Rytuose“ (Moskaus Hand im Fernen Osten, 1937). Gali būti perfrazuota iš posakio Ilga ranka.

Marijos žemė – a) Lietuva; b) Latgala (Latvijos rytų regionas, kur išlikusi katalikybė). Pavadinta Marijos, Kristaus motinos, vardu. Pavadinimas duotas kalavijuočių XIII a. pradžioje – taip jie praminę užkariautas baltų ir finų žemes. Bene pirmasis netiesiogiai šį terminą pavartojęs Livonijos vyskupas Albertas (Albertus, ?–1229), 1202 m. perkėlęs vyskupystės centrą iš Ikškilės į Rygą. Henriko Latvio kronikoje ta proga rašoma: (‘ir vyskupo katedrą drauge su visa Livonija skyrė švenčiausiajai Dievo motinai Marijai’). Po kiek laiko taip buvo pavadinti ir kaimyninės Lietuvos pakraščiai, o netrukus ir visa Lietuva, tikintis užkariauti ir ją ar bent padaryti bažnytine Livonijos provincija po Mindaugo krikšto (1251). Tradicija vadinti užkariautas nekrikščionių žemes evangelijų personažų vardais atsirado XI-XII a. pirmųjų kryžiaus žygių metu. Pavyzdžiui, užkariautąją Palestiną kryžiuočiai buvo praminę Kristaus žeme. Vėliau užkariautąją Prūsiją (XIII a.) jie praminę švento Petro žeme.

Mano namai – mano tvirtovė (angl. My house is my castle) savo namuose tvarkausi kaip noriu, ir niekam iš pašalinių negalima kištis ar nurodinėti. Posakio autorius – anglų teisininkas E. Kukas (Edward Coke, 1552–1634), pavartojęs jį savo komentaruose apie tuometinius britų įstatymus.

Mamytės sūnelis – infantilus, lepus, nesavarankiškas, nuo motinos priklausantis vaikinas. Posakis imtas iš rusų rašytojo D. Fonvizino (1745–1792) komedijos „Nesubrendėlis“, kurioje dvarininkas Skotininas sako Mitrofanui: „Na, Mitrofanuška! Tu, matau, mamytės sūnelis, ne tėvelio!“.

Linčo teismas (angl. Lynch Law) minios susidorojimas su įtariamuoju be oficialaus tyrimo ir teismo. Paprastai motyvuojama galimai per maža bausme oficialiajame teisme arba galimu proceso vilkinimu. Iš posakio atsiradęs ir veiksmažodis linčiuoti ‘teisti Linčo teismu, susidoroti’. Terminas galėjo kilti iš šių asmenų pavardžių: V. Linčas (William Lynch, 1742–1820) iš Virdžinijos, organizavęs savigynos būrius, vykdžiusius pilietinę gynybą, gaudžiusius plėšikus bei juos baudžiusius. Č. Linčas (Charles Lynch, 1736–1796) savivale garsėjęs amerikietis pulkininkas, šerifas ir teisėjas, 1780 m., vykstant JAV Nepriklausomybės karui, ėmęs be teismo (dažniausiai plakimu) bausti tiek lojalistus, tiek ir įtariamus kriminalinius nusikaltėlius.

Liaudies balsas – dievo balsas (lot. Vox populi – vox dei) su kolektyvo ar visuomenės nuomone reikia skaitytis. Posakio autoriumi laikomas anglų poetas ir mokslininkas Alkuinas (Flaccus Albinus Alcuinus, 735–804), laiške imperatoriui Karoliui Didžiajam (Carolus Magnus) rašęs, jog nereikia paisyti tų, kurie sako, kad liaudies balsas esąs Dievo balsas, nes maištaujančios minios balsas artimas beprotystei.

Laureatas (lot. laureatus ‘vainikuotas laurais’) konkurso nugalėtojas, apdovanotasis ar premijuotasis už žymius kultūros, meno ar mokslo laimėjimus. Visžalis laurų vainikas Antikoje buvo garbės ženklas. Sen. graikų dievas Apolonas vaizduojamas su laurų vainiku ant galvos; Graikijoje laurais vainikuodavo varžybų nugalėtojus – tiek sporto (tarp jų ir olimpiadų), tiek poezijos. Romoje laurų vainikas buvo karinės pergalės simbolis, juo vainikuodavo karo vadus ir imperatorius jų triumfo metu. Paprotys už nuopelnus vainikuoti laurais atgaivintas Renesanso Europoje.

Langas į Europą – Rusijos valdyta rytinė Baltijos pakrantė. Iš pradžių tai buvo Sankt Peterburgas (įkurtas 1703), vėliau – iš Švedijos per šiaurės karą (1700– 1721) atimta etnografinė Estija ir Latvijos Vidžemė su Rygos miestu. Posakio autorius – italų filosofas, rašytojas ir meno kritikas F. Algarotis (Francesco Algarotti, 1712–1764), keliavęs po Rusiją ir aprašęs įspūdžius veikale „Laiškai apie Rusiją“ (1759). Iš čia Algaročio posakis patekęs į A. Puškino (1799– 1837) poemą „Varinis raitelis“; Puškinas pastabose nurodo posakio autorių ir patį kontekstą: „Algarotis kažkur yra pasakęs: tai yra Peterburgas – tai langas, pro kurį Rusija žiūri į Europą“. Iš šios A. Puškino poemos istorikai paėmę ir posakį iškirsti langą į Europą, t.y. Rusijai užkariauti etnografinę Estiją, Latviją, vėliau – Lietuvą ir Lenkiją.