5. Mintys | Sveikinimai.lt

Mirtina nuodėmė

Mirtina nuodėmė – nedovanotinas, neatitaisomas poelgis. Nuodėmių skirstymas į mirtinas ir nemirtinas yra Naujajame Testamente, I Jono laiške: „Jei kas mato nusidedant savo brolį, tačiau ne iki mirčiai, teprašo, ir Dievas duos jam gyvybę, būtent tiems, kurie nusideda ne iki mirčiai. Mat yra nuodėmė iki mirčiai, ir aš kalbu ne apie ją, kad būtų prašoma“. Krikščionybėje išvardytos septynios mirtinos nuodėmės, pražudančios sielą: godumas, puikybė, apsirijimas, pavydas, kerštas, gašlumas, tingumas. Pirmą kartą jos buvo išvardytos popiežiaus Grigaliaus I (Gregorius I (Magnus), 540–604, popiežius 590–604).

Miestui ir pasauliui

Miestui ir pasauliui (lot. Urbi et orbi) a) popiežiaus šventinis sveikinimas ir laiminimas iš šv. Petro Bazilikos Romoje; b) menininko kūrinio paskirtis. Šiuo posakiu senovės Romoje būdavo oficialiai kreipiamasi į miestelėnus, duodant suprasti, kad tai, kas sakoma ar daroma, skirta ne vien Romos miestui, bet visam žinomam pasauliui. Tokią posakio interpretaciją, pavyzdžiui, yra išdėstęs romėnų biografas Nepotas (Cornelius Nepos, ~100–24 pr. m. e.). aprašydamas Cezario ir Antonijaus troškimą tapti valdovu: non solum urbis Romanae, sed etiam orbis terrarum ‘ne tik Romos miesto, bet viso pasaulio’.

Miegoti ant laurų

Miegoti ant laurų – pasiekus šlovę, tenkintis tuo, nebesiekti nieko daugiau. Taip pat žr. Laureatas.

Miegančioji gražuolė

Miegančioji gražuolė (pranc. La belle ąn bois dormant ‘gražuolė miegančiame miške’, angl. Sleeping Beauty in the Wood ‘miegančioji gražuolė miške’) ironiškai apie išsiblaškiusią, lėtą, užsigalvojusią merginą ar moterį. Posakiu imtas prancūzų rašytojo Š. Pero (Charles Perrault, 1628–1703) pasakos pavadinimas, išverstas iš rusų kalbos.

Mėtyti akmenis į daržą

Mėtyti akmenis į daržą – užuominomis ar netiesioginiais argumentais stengtis ką nors sukompromituoti, pakenkti reputacijai ar pareikšti priekaištą. Posakis kilęs iš daugeliui tautų pažįstamo įpročio slapta primėtyti akmenų į savo priešo daržą ir šitaip padaryti jo žemę nederlingą.

Meškos paslauga

Meškos paslauga (rus. медвежья услуга) gerais ketinimais grįstas poelgis, sukėlęs blogas pasekmes adresatui. Posakis atsirado iš rusų rašytojo I. Krylovo (1768–1844) pasakėčios „Atsiskyrėlis ir meška“; joje pasakojama apie prijaukintą mešką, kuri nesėkmingai vaikė miegančiam šeimininkui nuo veido įkyrią musę; galop, palaukusi, kol musė nutūpė miegančiajam ant kaktos, meška tėškė į ją sunkų akmenį ir užmušė patį šeimininką.

Mesti pirštinę

Mesti pirštinę – iškviesti į dvikovą, ginčą, disputą ir pan. Posakis atėjęs iš Viduramžių riterių papročio, galiojusio ir vėliau: numesta priešininkui prie kojų pirštinė buvo iššūkis į dvikovą. Jei priešininkas pirštinę pakeldavęs, tai būdavęs atsakymas, jog iššūkis priimtas. Dvikovų tradicija su jai būdingais ritualais ir taisyklėmis kai kuriose šalyse išsilaikė iki pat XX a. Taip pat žr. Pakelti pirštinę.

Mesti kozirį

Mesti kozirį – pateikti netikėtą argumentą, nežinotą svarbų faktą, siekiant savo naudai pakreipti įvykių eigą ar laimėti ginčą. Kortų žaidime koziriu vadinama korta, vyresnė už bet kurią kitos rūšies kortą.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Meilė iš pirmo žvilgsnio (angl. Love at first sight) emocinė būsena, kai asmuo jaučia romantizuotą seksualinį potraukį pirmą kartą matomam kitos lyties asmeniui. Posakis imtas iš anglų poeto ir dramaturgo K. Marlou (1564-1593) poemos ir pjesės ‘Hero ir Leandras’.

Mėlynas kraujas

Mėlynas kraujas (isp. La sangre azul, pranc. Le sang bleu, angl. Blue blood) sakoma apie bajorišką, aristokratišką kilmę. Pavadinimas atsirado Viduramžių Kastilijoje (Ispanija), kurios kilmingieji labai didžiavosi savo rasės grynumu, nes niekada nesituokdavę su tamsesnės ar juodos odos žmonėmis (žydais, maurais ir pan.). Kadangi pro baltą kastiliečių odą prasišviesdavo melsvos venos, imta sakyti, kad jie esą mėlyno kraujo.

Meilės trikampis

Meilės trikampis – situacija, kai dėl meilės ar partnerystės konkuruoja du asmenys. Posakio autorius – norvegų dramaturgas H. Ibsenas (Henrik Johan Ibsen, 1828–1906). Pjesėje „Heda Gabler“ (1890) tokį trikampį sudaro Heda, jos vyras ir jų šeimos draugas. H. Ibseno dramoje meilės trikampis neturi neigiamos potekstės – tai sutuoktinių poros bendravimas su šeimos draugu. Negatyvią dabartinę reikšmę posakis įgavęs vėliau, nes pats meilės konkurencijos reiškinys yra senas kaip žmonija.

Meilė nugali viską

Meilė nugali viską (lot. Omnia vincit amor ‘viską nugali meilė’). Posakio autorius – romėnų poetas Vergilijus (Publius Vergilius Maro, 70–19 pr. m. e.).

Meilė yra akla

Meilė yra akla – mylintysis nemato mylimojo trūkumų arba jų nesureikšmina, todėl negali objektyviai jo vertinti. Posakio autorius – sen. graikų filosofas Platonas (Plato, ~423–347 pr. m. e.), apibūdinęs tai savo darbe „Įstatymai“.

Medaus mėnuo

Medaus mėnuo (angl. Honeymoon, pranc. Lune de miel , isp. la Luna de mile, ‘medaus mėnulis’) – a) pirmasis mėnuo po santuokos, kuriam būdingas didesnis sutuoktinių seksualinis aktyvumas; b) pradinis gerų santykių laikotarpis tarp dviejų organizacijų, valstybių ir pan. Pirmasis žinomas posakio paminėjimas yra XVI a. anglų leksikografo R. Huloeto (Richard Huloet) žodyne. Pati posakio kilmė vienur mėginama sieti su ritualiniu vestuviniu midaus gėrimu visą mėnesį, su vestuvine mėnulio pilnatimi, kuri netrukus imanti dilti, kaip ir pati meilė; kitur teigiama, jog pavadinimas atsiradęs tiesiog todėl, kad pirmasis mėnuo po vestuvių esąs saldžiausias.

Mąstau, vadinasi esu

Mąstau, vadinasi esu (lot. Cogito, ergo sum) visa sentencija skamba taip: „Abejoju, vadinasi, mąstau, vadinasi, esu“ (lot. Dubito, ergo cogito, ergo sum). Prancūzų filosofo, matematiko ir fiziko R. Dekarto (René Descartes, 1596–1650), rašiusio, kaip tada įprasta, lotyniškai, nuostata.

Sveikinimai.lt

Kategorijos