Sveikinimai.lt

Snobas (angl. Snob) prasčiokas, pabrėžtinai pretenduojantis į rafinuotą skonį ir manieras, turintis turtingą buitį, bet skurdų intelektą bei dvasinį pasaulį. Buvo priimta manyti, kad žodis kilęs iš santrumpos s. nob. (lot. sine nobilitate ‘be aukštos kilmės’), kuria anglų aristokratai svečių sąrašuose esą pažymėdavę asmenis, neturinčius titulų. Tačiau pirmą kartą žodis snob britų raštuose pasirodęs XVIII a. gale ir reiškęs batsiuvį ar jo pameistrį. Maždaug tuo pat metu šiuo žodžiu Kembridžo studentai metaforiškai ėmę vadinti visus nestudentus, nepriklausomai nuo jų kilmės ar turto. XIX a. pradžioje žodžio reikšmė susiaurėjo: juo vadinti žemesnio socialinio sluoksnio atstovai – tiek žinantys savo padėtį ir susitaikę su ja, tiek beždžioniaujantys aukštesniojo sluoksnio manieras, kalbą ir estetinį skonį.

Skrajojantis olandas (angl. Flying Dutchman) a) vaiduoklis laivas, plaukiojantis jūroje be įgulos; b) žmogus, didelis kelionių mėgėjas. Posakis kilo iš legendos apie olandų kapitoną, didelės audros metu prisiekusį žūtbūt apiplaukti kyšulį, nors tam sugaištų visą amžinybę. Dievas išgirdęs šiuos žodžius ir nubaudęs jį už išdidumą – kapitonas pasmerktas 1000 metų (kitame variante – iki Paskutiniojo teismo) klajoti po jūras ir niekada nepasiekti kranto. Spėjama, kad legenda atsirado XV–XVI a., didžiųjų geografinių atradimų laikais, o pagrindą jai galėjusi duoti didelė tuometinė olandų konkurencija su kitomis jūrinėmis valstybėmis, taip pat portugalo Vasko da Gamos (Vasco de Gama, 1469– 1524) ekspedicija į Indiją (1497), kurios metu jis tapo pirmuoju europiečiu, apiplaukusiu Gerosios Vilties ragą Pietų Afrikoje.

Skaldyk ir valdyk! (lot. Divide et impera) apie pavaldinių, soc. grupių ar valstybių kiršinimą, kad kiršintojui būtų lengviau jomis manipuliuoti. Manoma, kad toks buvęs sen. Romos vidaus politikos devizas, nors niekur neužrašytas. Pirmasis, pavartojęs šios reikšmės posakį, buvo intrigomis garsėjęs Prancūzijos karalius Liudvikas XI (Louis XI, 1423–1483), pasakęs diviser pour regner ‘skaldyk, kad valdytum’. Lotynišką posakį išpopuliarinęs prancūzų ekonomistas ir filosofas P. Prudonas (Pierre-Joseph Proudhon, 1809–1865) knygoje „Kas yra nuosavybė?“, kurioje jis ironizuoja: „Divide et impera – skaldyk, ir galėsi įsakinėti; skaldyk, ir turtėsi; skaldyk, ir mulkinsi žmones, temdysi jiems protą, tyčiosies iš teisingumo!“.

Sielos šauksmas – nesuvaidinta stiprių jausmų išraiška. Daugelyje religijų tikima, kad sielai paliekant kūną, per visą pasaulį nuaidi šauksmas, tačiau žmogaus ausis jo nesugebanti išgirsti.

Sėskim ir pakalbėkim! (lot. Sedentes agamus) kvietimas ką išsiaiškinti ar padiskutuoti sėdint, nes taip esą patogiau. Posakio autorius – romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.), pavartojęs jį neakivaizdinei diskusijai su Brutu: sed quo facilius sermo explicetur, sedentes, si videtur, agamus (‘kad kalba geriau klostytųsi, jei tinka, sėdėdami tai darykime’.

Savam krašte pranašu nebūsi (lot. In patria natus non est propheta vocatus) į užsieniečių žodžius ar patarimus atsižvelgiama labiau nei į saviškių. Naujajame Testamente Kristus pasakęs: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose“. Vėliau šią tiesą patvirtino pranašo Mahometo išvijimas iš jo gimtosios Mekos 622 m.

Saliamoniškas sprendimas – greitas ir išmintingas problemos sprendimas. Pasak Senojo Testamento, pas žydų karalių Saliamoną kartą atėjusios dvi moterys, kad šis išspręstų ginčą, kuriai iš jų priklausąs kūdikis. Mat jos gimdžiusios beveik vienu metu, tačiau vienos jų kūdikis netrukus nugultas mirė; toji moteris apkaltinusi gyvojo kūdikio motiną vaiko vagyste: esą miręs anos kūdikis, bet ana slapta juos sukeitusi. „Tada karalius tarė: ‘Viena sako: `šis yra mano sūnus – gyvasis`, – o kita sako: `Tai netiesa! Tavo sūnus yra negyvasis, o mano sūnus – gyvasis`’. Karalius tad įsakė: ‘Atneškite man kalaviją’. Atnešus karaliui kalaviją, karalius tarė: ‘Padalykite gyvąjį vaiką į dvi dalis, duokite pusę vienai ir pusę kitai’. Moteris, kurios sūnus buvo gyvasis berniukas, degdama meile savo sūnui, maldavo karaliaus. ‘Prašyčiau, mano viešpatie! – ji šaukė, – duoti jai gyvąjį vaiką! Tik jo neužmuškite!’ O kita reikalavo: ‘Tenebūna nei mano, nei tavo. Padalykite!’ Tada karalius atsakė: ‘Atiduokite pirmajai gyvąjį berniuką, – jis tarė, – neužmuškite jo! Ji yra jo motina’“.

Rusijos protu nesuprasi (rus. Умом Россию не понять) sakoma kalbant apie Rusijos valdžios ar visuomenės keistenybes, netobulybes, įpročius ir papročius. Posakio autorius – rusų poetas ir diplomatas F. Tiutčevas (1803– 1873), 1866 m. paskelbęs tokį ketureilį: ‘protu Rusijos nesuprasi, bendru aršinu neišmatuosi, jos ypatingas būdas – Rusija galima tik tikėti’).