Iš rytų šviesa (lot. Ex oriente lux) – šis pasakymas turi dvigubą reikšmę: pradinė jo reikšmė nurodė į rytus, kaip pusę, kur pateka saulė. Tačiau vėliau šis pasakymas įgijo perkeltinę reikšmę ir nurodo Rytų kultūras kaip šviesos, civilizacijos, dvasingumo šaltinį.
|
||||||
|
Garbė Jėzui Kristui! (lot. Laudetur Jesus Christus) – katalikiškas pasisveikinimas. Atsakymas į pasisveikinimą – Per amžius! Amen (lot. In aeternum! Amen.) arba „Per amžių amžius! Amen“. Dažnai atsakymas sakomas ir be žodžio „Amen“. Toks pasisveikinimas vartojamas dažniausiai – sveikinantis su katalikų dvasininku (kunigu), vienuoliu, oficialioje religinėje aplinkoje, kur religinio pobūdžio pasisveikinimas (ypač religinėje aplinkoje, renginiuose, pvz., šermenyse, laidotuvėse) gali būti laikomas svarbiu, taip pat netiesiogiai siekiant parodyti savo religingumą ir pan. Pinigai nekvepia (lot. Pecunia non olet) – 74-iasiais mūsų eros metais imperatorius Vespasianas dėl pilietinio karo prarado visus pinigus. Norėdamas surinkti lėšų, jis įsteigė pirmuosius pasaulyje mokamus tualetus. Kai imperatorius dėl tokio sprendimo sulaukė sūnaus Tito kritikos, Vespasianas pabrėžė, jog pinigai (net ir uždirbti iš šlapimo) neturi jokio kvapo. Taip atsirado ir žinoma frazė „Pecunia non olet“ – pinigai nekvepia. Su skydu arba ant skydo – tai spartiečių palinkėjimas einant į karą, kuris reiškė garbingą grįžimą – nugalėtoju arba žuvusiu (žuvusieji buvo parnešami ant skydo). Sfinkso mįslė – labai sunkus uždavinys. Sfinga – sparnuota pabaisa (moteris su liūtės liemeniu), prie Tėbų vartų kiekvienam praeiviui užmindavusi mįslę: „Kas ryte vaikšto keturiomis, dieną dviem, vakare trimis kojomis?“, kurią įminė tik Tėbų karaliaus sūnus Oidipas: „Žmogus vaikystėje šliaužioja keturiomis, paskui vaikšto dviem kojomis, senatvėje vaikšto pasiramsčiuodamas lazda“. Prometėjo ugnis – tai nuolatinis vidinis veržimasis, siekimas aukštų mokslų, meno tikslų: talentas, gabumai. Prometėjas – titanas, pavogęs iš Olimpo ugnį ir perdavęs ją žmonėms, išmokęs juos statytis būstus, dirbti žemę, skaityti, rašyti ir kitų naudingų dalykų. Nemesidės ranka – teisingas atpildas. Nemesidė – sen. graikų teisingumo, atpildo deivė. Laukti iki graikiškų kalendų – laukti iki begalybės. Senovės Romoje kalendomis vadindavo kiekvieno mėnesio pirmąją dieną. Kaskart tokią dieną paskelbdavo žyniai. Iš čia kilęs žodis „kalendorius“. Graikai kalendų neturėjo, todėl jiems „laukti iki graikiškų kalendų“ reikšdavo „laukti iki begalybės“. Medūzos žvilgsnis – stingdantis, kiaurai veriantis žvilgsnis. Trys seserys – gorgonės buvo pabaisos žvėries ausimis, varinėmis kanopomis, vietoj plaukų – gyvatės. Baisiausia gorgonė buvo Medūza. Niekas nežino, kaip ji atrodė. Kiekvienas, pažvelgęs į ją, virsdavo akmeniu. Didvyris Persėjas nugalėjo ją ne jėga ir drąsa, o apsukrumu. Smogdamas jis nežiūrėjo į pabaisą, tik į jos atvaizdą blizgančiame vario skyde. Prie šio skydo jis vėliau pritvirtino užmuštos Medūzos galvą. Ji ir tada paversdavo į akmenis tuos, kurie į ją pažvelgdavo. Ikaro skrydis – tai drąsūs rizikingi ieškojimai. Ikaras – graikų mito personažas; bėgdamas iš Minojo nelaisvės tėvo Dedalo padirbtais iš vaško ir plunksnų sparnais, per arti priskrido prie saulės; sparnų vaškui ištirpus nukrito į jūrą ir nuskendo. Giedoti ditirambus – a) sen. graikų ekstazinio pobūdžio chorinė daina dievo Dioniso garbei; b) perdėtas, nenatūralus gyrimas. Ariadnės siūlas – tai išeitis iš sunkios padėties. Kilo iš graikų mito apie Ariadnę – sen. graikų mitų heroję, Kretos valdovo Minojo dukterį, davusią Tesėjui siūlų kamuolį, kad šis, užmušęs Minotaurą, galėtų nepasiklysdamas išeiti iš Labirinto. Žuvis genda nuo galvos (lot. Piscis primum a capite foetet ‘žuvis ima dvokti nuo galvos’) kolektyvo, visuomenės ar šalies krizė prasideda nuo vadovybės. Posakio autorius – sen. graikų filosofas ir istorikas Plutarchas (Plutarchus, ~46–120). Žmogus žmogui – vilkas (lot. Homo homini lupus est) visi žmonės iš prigimties yra blogi vienas kitam. Posakio autorius – romėnų rašytojas Plautas (Titus Maccius Plautus, ~250–184 pr. m. e.). Komedijoje „Asilai“ herojus nepatiki svetimam pinigų, paaiškindamas, jog „žmogus žmogui yra vilkas, o ne žmogus, jei nežino, koks jis yra“. Dabartine reikšme posakis išpopuliarėjo nuo XVII a., kai anglų filosofas T. Hobsas (Thomas Hobbes, 1588–1679) išleido knygą „Leviatanas“ (Leviažan, 1651), kurioje jis šį posakį pavartojo, komentuodamas savo tezę, jog iki susikuriant valstybės institucijai, vyksta visų karas su visais. Žmogus gyvas ne vien duona – sakoma, kai norima pabrėžti, jog žmogui reikia ne tik materialinių gėrybių, bet ir dvasinio peno. Posakis iš Kristaus atkirčio jį gundančiam šėtonui, kai šis pasiūlęs Kristui paversti akmenis duona, jei jis esąs Dievo sūnus. Kristus atsakęs: „Parašyta: žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“. |
||||||
|
© 2024 Sveikinimai.lt - sveikinimai, sms sveikinimai, aforizmai, posakiai, sentencijos, citatos, tostai, mintys, užuojautos, atvirukai, atvirutės. Powered by WordPress & Atahualpa |
||||||
(+1)
Loading...
Gairės: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 516 | 
