|
Ne kiekvienam atverki savo širdį,
Nes ne kiekvienas ją supras.
Geriau palikti širdį laisvą,
Kam ji skirta, tas ją supras.
Tu toli ir mus skiria ne tik kilometrai.
Mus skiria laikas, nepermaldaujamas laikas…
Bet kartu aš šalia…
Štai as girdžiu tavo širdies dužius, galiu paliesti tave…
Girdžiu tavo tariamus žodžius…
Tu čia, šalia manęs, manyje, širdyje…
Užsimerk ir aš ateinu…
Švelniai paliesiu tau lupas…
Išnyks viskas: laikas, žmonės ir liksiu tik aš…
Ta pati aš kaip ir tada,
Prieš metus, mėnesį, savaitę, dieną, valandą, minutę…
Lai meilės žodžiai stebuklingi suteikia tau sparnus,
Kad pas mane minčių keliu atskristum
Ir bučinius padovanotum man svaigius…
Patikėk, aš ir vėtroj ateisiu,
Ir tada, kai žaibai sutviskės,
Aš ne pyktį tau nešiu,
Aš atnešiu tau meilės kupiną širdį…
Meilė – tai deimantas, kurio net karaliai negali nupirkti,
Ji – visas pasaulis, nors ją gali apkabinti abiem rankom.
Jei per 25sek man neatrašysi, iš kurių jau praėjo 15!
Ir jei per 10sek iš tavęs negausiu atsakymo, tu man busi skolinga(s) visą naktį kartu…
Tavo laikas baigėsi…
Jei vieną dieną atsirastų noras verkti, paskambink man…
Nepažadu tavęs prajuokinti, bet galėčiau verkt kartu su tavim…
Jei vieną dieną nuspręstum dingti, paskambink man…
Neprižadu tavęs prašyti pasilikti, bet galėtume dingti drauge…
Jei vieną dieną nebūtų noro su kuo nors kalbėti, paskambink man…
Patylėsime drauge…
Bet jei vieną dieną tu paskambinsi ir aš neatsiliepsiu…
Vistiek ieškok manęs, galbūt man reikia tavęs…
Nebūtina daryti žygdarbių, visai pakanka mažų dalykėlių, atliktų su didele meile.
Meilė – nežinoma, neištirta, nesuprantama.
Niekas nežino, iš kur ji ateina, niekas nežino, pas ką ji eina.
Niekas nežino, kiek ji atneša ir kiek išsineša.
Ir už ką ji didelė – ar už suteiktą džiaugsmą, ar skausmą.
Noriu būti ugnim, noriu būti liepsna,
Bet bijau tiktai to, kad nenudegint tavęs.
Noriu būti gėle, tau žydėt spalvomis,
Tik bijau vėl ir vėl, kad lapeliai nukris.
Noriu būti žvaigžde, aukščiausia danguj,
Bet bijau, kad naktį mums nebus pakeliui.
Noriu būt širdim, mylėt visada,
Bet bijau vienumos ir tavęs netekt.
Laikas atšaldo ir niekina mažą meilę,
Tačiau didina ir stiprina didelę.
Panašiai kaip vėjas kad gesina žvakę,
Bet įpučia gaisro liepsną.
Guli lovoj žmogeliukas, kurio vardas Angeliukas.
Turi lūpas jis gražias nebučiuotas ir švelnias.
Jis nubėgtų 100 mylių, kad ištartų žodį Myliu.
Įsimylėti – tai lyg nuvalyti dulkes nuo pilkos kasdienybės,
Viskas nušvinta ryškesnėm spalvom.
Tad linkiu, kad tos dulkės nespėtų nusėsti!
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne.
Iškelk. Atidaryk mane.
Tiktai neperleisk. Neperleisk niekam.
Sunaikink mane, tik leisk bent akimirkai nušvisti tuo,
Ką turiu ir ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių…
Aš pabūsiu lietum, kai tau širdį skaudės,
Kad galėčiau nuplaut dalį tavo rimties.
Ateisiu, tik lauk, jei ir niekas nekvies,
Tau atnešiu lietaus ir truputį nakties.
|
|