Estijos Nepriklausomybės diena

1918 m. vasario 24 d. Estija pasiskelbė esanti nepriklausoma valstybė. Savo valstybingumą estams, kaip ir lietuviams, teko ginti ginkluotose kovose.

Šv. Motiejus (Vieversio diena)

Su Vasario 24 diena susiję keletas prietarų. Merginoms šią dieną buvo draudžiama šukuotis plaukus, neva vištos vasarą iškapstys daržus. Buvo nepatariama šią dieną sijoti miltų – bijota, kad pasėlius užpuls amaras. Iki šios dienos reikėdavo suverpti visas vilnas. Senoliai manė, kad jei vieversėlis parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgokai bus šalta. Atėjus krikščionybei su šia švente sutapatinta šv. Motiejaus diena. Rašoma, kad šv. Motiejus krikštijo pagonis, turėjo sugebėjimų gydyti žmones.

Nusikaltimų aukų rėmimo diena

1990 m. vasario 22 d. Anglijoje buvo paskelbta nusikaltimų aukų chartija. Šią dieną visame pasaulyje skatinama paremti tuos, kurie nukentėję.

Tarptautinė gido diena

Vasario 21 d. švenčiama Tarptautinė gido diena. Šią dieną įvertinamas kelionių vadovų darbas, jiems steigiamos premijos. Pasaulio turizmo gidų asociacijos federacija 1990 m. nusprendė švęsti Tarptautinę gido dieną kasmet. Lietuvoje Tarptautinė gido diena švenčiama nuo 2003 m.

Tarptautinė gimtosios kalbos diena

Vasario 21-ąją Jungtinės Tautos nuo 1999 metų yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena.

Lietuvos Valstybės atkūrimo diena

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Vasario 16-tosios aktas skelbia, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis.

Šv. Valentinas (Valentino diena)

Vasario 14 d. švenčiama Valentino diena. Pasakojama, kad III a. Romoje gyveno vyskupas Valentinas, padėjęs mylimiesiems. Tuometinis Romos imperatorius Klaudijus II-asis siekė suburti kuo didesnę kariuomenę ir netgi buvo išleidęs įsakymą, laikinai draudžiantį tuoktis. Vyskupas Valentinas išklausydavo mylinčiųjų žmonių išpažintis ir prašymus slapčia juos sutuokti ir už tai buvo nuteistas mirties bausme (vasario 14 dieną). Vasario 14-osios šventė gali būti siejama ir su senąja Romos švente – Luperkalijomis (pavasario ir meilės švente).

Pelenų diena

Pirmoji diena po Užgavėnių vadinama Pelenų diena. Šią dieną bažnyčiose būdavo šventinami pelenai, gauti sudeginus praėjusių metų verbas. Pelenai barstomi žmonėms ant galvų primenant krikščionišką tiesą: „iš dulkės gimei, dulke ir pavirsi“. Pelenų paprastai tikintieji parnešdavo ir namo – namiškiams ant galvų pabarstyti. Ši diena laikoma ir pirmąja pavasario diena, mat Užgavėnių metu būna išvaroma žiema. Nuo šios dienos prasideda gavėnios periodas, kai negalima valgyti mėsos. Jis trunka iki pat Velykų.

Tą dieną žemdirbiai nesikeldavo anksti, laukdavo, kol išauš ir užtekės saulė t.y. keldavosi kaip pavasarį. Pelenų dieną senovėje apeigas atlikdavo prie namų židinio, kur buvo garbinama namų židinio ugnis dievybė Gabija, jos garbei buvo kepama duona, kad namus saugotų nuo gaisro, o po to pelenais barstydavo dirvas, gyvulius, žmones ir t.t.

Užgavėnės

Užgavėnės – sena šventė, žinoma visose Europos šalyse. Jos paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų. Šis laikotarpis būna nuo vasario 3 iki kovo 9 dienos. Lietuvoje Užgavėnės tradiciškai švenčiamos centrinėse miestų aikštėse, liaudies buities muziejuje Rumšiškėse (savaitgalį prieš Užgavėnes). Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe.

Užgavėnių tradicijos ir papročiai

Užgavėnės užbaigdavo mėsėdžio laikotarpį, bažnytiniame kalendoriuje Užgavėnės yra diena prieš didįjį gavėnios pasninką. Žiemos palydų šventėje pagrindinis dėmesys pagoniškoje Lietuvoje buvo nukreiptas į apeigas, tariamai turinčias išvaryti žiemos demonus ir pažadinti iš miego šalčio sukaustytą žemę, taip pat magija suteikti jai derlingumo galią, kad pajėgtų megzti vaisius, duodančius žmonėms kasdieninę duoną.

Šios žiemos šventėje svarbią vietą užima apeiginis stalas, kurio pagrindiniai patiekalai siekia pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikus. Iš valgių pagrindinę vietą užėmė blynai, su savo kilme vienas iš archajiškiausių patiekalų, ilgainiui tapęs apeiginių šių švenčių patiekalu. Nuo žilos senovės žmonės blynus valgė patys ir jais vaišino kitus. Užgavėnes pradėdavo švęsti jau nuo ketvirtadienio (jos vadinamos riebiomis), žmonės pagal išgales valgydavo kuo daugiau ir daugiausia mėsos. Buvo manoma, kad jeigu daug valgysi šiomis dienomis – tuo geresnį gyvenimą turėsi visus metus. Buvo valgoma 9, 12 kartų. 9 turėjo magišką reikšmę, o 12 greičiausiai simbolizavo 12 sočių mėnesių. Gausus stalas buvo nukrautas visą dieną, nes laukiama svečių persirengėlių.

Vienas iš svarbiausių Užgavėnių papročių persirenginėti, maskuotis žvėrimis, gyvuliais, nepažįstamaisiais žmonėmis, velniais, raganomis, demonais, ir kt. Persirengėliai užsidėdavo kuo baisesnes kaukes, padarytas iš medžio žievės, avikailio, ar šiaip kailio. Vienos kaukės besijuokiančios, kitos – piktos, jos buvo nudažomos įvairiomis spalvomis.

Senovėje šią dieną žmonės mėgo važinėtis rogutėmis ar geldomis pakinkytomis pačiais geriausias arkliais. Vyrai su žmonomis susėdę į roges ar geldas, apvažiuodavo javų laukus. Buvo tikima kuo daugiau kartų apvažiuosi tuo didesnis derlius, ar geresnės bitės. Taip pat bevažiuojant reikėdavo išvirsti iš rogių ir išsivolioti sniege. Besivažinėdami dainuodavo, šūkaudavo, linksmindavosi, nes buvo manoma kad triukšmas pažadins žemę iš gilaus miego. Apeiginiame pasivažinėjime svarbią vietą užėmė laistymasis vandeniu. Senovės žemdirbiui tai buvo ne pramoga, o priemonė sukelti atšilimą, paverčiant sniegą vandeniu, kuris garantuoja būsimai augmenijai ir pasėliams pakankamai lietaus.

Morė

XIX a. žmonės pradėjo vežioti po kaimus moters pavidalo stabą, kuris turėjo daug pavadinimų iš žilos senovės, „Senė Kūniškė“, „Boba“, „Motinėlė“, „Morė“ – šis pavadinimas išliko ir iki mūsų dienų. Morė buvo apsiausta senais kailiniais arba margomis pakulinėmis paklodėmis. Pastatytą į roges Morę veždavo per kaimą, ją lydėjo persirengėliai su dainomis, šūkavimais, krėsdavo pokštus, vogdavo (juokais). Aišku nepamiršdavo svarbiausio atributo – blynų. Vežama Morė judėdavo, mataravo spragilais lyg norėdama kam nors suduoti, ją nuveždavo už kaimo ir sudegindavo ar paskandindavo.

Pasaulinė ligonių diena

Vasario 11-ąją pasaulinę ligonių diena paskelbė popiežius Jonas Paulius II 1992 m. gegužės 13 d. Nuo to laiko ši diena minima krikščioniškose šalyse.

Kinų naujieji metai

Kinų naujieji metai švenčiami pirmąją Kinų kalendoriaus pirmo mėnesio dieną – antroji mėnulio jaunatis po žiemos saulėgrįžos. Pagal Mėnulio kalendorių gyvena Kinijos, Vietnamo, Korėjos, Tibeto gyventojai. Kinai švenčia naujuosius metus 15 dienų. Pirmąsias tris – su šeima ir artimais draugais. Septintoji diena laikoma visų žmonių gimimo diena, kai kiekvienas žmogus apmąsto, ką jis per metus pasiekė, kaip jis ištobulėjo, užaugo. 15-oji naujųjų metų diena vadinama Žibintų diena, kai visi įžiebia popierinius žibintus.

Šv. Apolonija (Tarptautinė odontologų diena)

Vasario 9 d. švenčiama Tarptautinė odontologų diena. Šv. Apolonija laikoma odontologų globėja, todėl ši šventė minima per jos varduves.

Šv. Agota (Duonos diena)

Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose.

Šv. Blažiejus (Linų diena)

Vasario 3 d. lietuviai nuo seno šventino linus. Pašventinti linai buvo dedami ant aukuro, prašant gero derliaus. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su šv. Blažiejaus varduvėmis. Linai pradėti šventinti bažnyčiose.

Grabnyčios (Perkūno) diena

Vasario 2 dieną švenčiama katalikų šventė – Grabnyčios (Perkūno diena). Šventė simbolizuoja Jėzaus paaukojimą ir jo motinos Marijos palaiminimą bažnyčioje.