|
Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga,
Brangiausi žmonės eina ir palieka…
Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa,
Ir atminty gyvi išlieka.
Jei dar įmanoma tave paguosti,
Žinok, kad širdys mūsų gedi su tavim.
Tik žmogui skausmą pažaboti,
Surast ramybę, susitaikyt su lemtim.
Liko smėlio kapas, šaltas, nebylus,
Paliko skausmas širdyje gilus…
Kapų tyla ir juoda žemelė amžinam poilsiui priglaudė mylimą mamą.
Dalijamės skausmu ir nuoširdžius užuojautos žodžius skiriame jos artimiesiems.
Mes visi bejėgiai prieš lemtį ir mirtį,
Tačiau bent šia užuojauta norime palengvinti praradimo skausmą.
Dėl tėčio mirties nuoširdžiai užjaučiame jo šeimą ir artimuosius.
Pasakyk, saulele, kodėl žemė tyli,
Kai brangiausią žmogų atima iš mūsų?
Erškėčiuotą kelią eitum,
Kad tiktai sugrįžtų vėlei į namus.
Nepareis, nesugrįž, nepabels į duris,
Nors iš skausmo ir plyštų širdis.
Amžinybėj tylioj jis ilsėsis ramiai,
Tik sapne kai kada aplankys.
Visos mūsų maldos kasdieninės,
Viešpatie, duok tėviškės dangaus.
Tik tenai pailsusios krūtinės,
Po visų kelionių atsigaus.
Jūs likote tarsi kažko netekę,
O juk, tiesa – netekote tiek daug.
Uždekite širdy dar vieną žvakę
Ir atsitieskite skausme.
Nors drasko širdį skausmas, abejonės,
Nepulk į neviltį – ji pragaištinga.
Nebeišgirsit jau daugiau tėvelio balso,
Tik paliks atminty jo žodžiai ištarti.
Užgeso mielos akys, nusviro darbščios rankos,
Ir paliko vien sielvartas širdy.
Netektis. O gal žvaigždė?
Išsivedė brangiausią žmogų.
Lemtis. O gal gyvenimas?
Paliko begalinį skausmą.
Palinguoki, vėjau, diemedžio šakelę,
Kad ji sušlamėtų liūdesiu giliu.
Jau nebepažvelgsiu į gimtinės kelią,
Prisikelti amžiams aš nebegaliu.
Pasakykit, žmonės, kodėl žemė tyli,
Kai brangiausią žmogų atima iš mūs.
Erškičiuotą kelią eitum šimtą mylių,
Kad jisai pareitų vėlei į namus.
Ilgas kelias dar buvo keliauti,
Bet kodėl Tu taip greit pražuvai?
Gyvenimui vainiką pynei,
Bet nebaigtą jį palikai.
|
|