|
Kiekvienas gyvena kaip jam išeina –
Tas miršta viengungis, ans sukuria šeimą,
Kitam alimentus skaičiuoja bedaliui.
Bet jeigu jau sumetėt klumpes, reikėtų
Ta proga širdingai abiems palinkėti,
Kad būtų dangus visuomet be šešėlių,
Kad niekad namuos neskraidytų kočėlas.
Kad niekad netruktų vandens, anei duonos,
Kad uošvė nebūtų pikta kaip šėtonas.
O pabaigai pačiai, paties gražumėlio –
Spalvoto dviviečio vaikų vežimėlio.
Dalyvavau čia neseniai vienose vestuvėse. Neblogos tokios vestuvės buvo… Daug valgėm, dar daugiau gėrėm ir šiaip visaip linksminomės. O vestuvėms pasibaigus, jaunoji su visais atsisveikino:
– Ačiū, kad dalyvavote, ačiū už dovanas, atleiskite, jei kas ne taip – pirmą kartą teku, jokios patirties, kitą kartą gal geriau bus…
Tai va, visų svečių vardu kreipiuosi į mūsų jaunuosius – mums labai patinka šios vestuvės! Nei mums, nei jums kitų tikrai nebereikės…
Kai Dievas, sukūręs pasaulį, pamatė, kad žmogaus protui yra nesuvokiama jo didybė ir grožis, jis nusprendė sukurti pasaulio miniatiūrinį atvaizdą – moterį. Tam jis panaudojo mažiausiai reikalingą Adomui kaulą – jo šonkaulį. Jos krūtys – du žemės pusrutuliai. Akys – dangaus žydrynė, apšviesta saulės kaitra, žvaigždžių šviesa ir sidabriniu mėnulio spindesiu. Jos galvą papuošė vilnijančiais bangomis plaukais. Visą liauną ir harmoningą figūrą apgaubė nakties paslaptimi ir dienos aiškumu. Į jos širdį sudėjo visas gėrio ir blogio rūšis.
Nuo to laiko vyras suradęs moterį, atranda visą pasaulį ir turi galimybę pažinti jo paslaptis.
Tad pakelkime taures už mūsų atrastus pasaulius ir sėkmingą paslapčių tyrinėjimą.
Vienas žurnalas paskelbė konkursą – “Koks yra idealus vyras?”
Pirmąją vietą laimėjo skaitytoja, atsiuntusi tokį atsakymą:
– “Idealus vyras yra tas, kuris tiki, kad turi idealią žmoną.”
Tad pakelkime taures už idealias žmonas ir idealius vyrus!
Ar žinote kuo skiriasi tikrovė nuo pasakos?
Pasaka – kai jaunikaitis veda varlę, o ji, pasirodo, beesanti karalaitė. Na, o tikrovė – kai viskas atvirkščiai.
Tad išgerkime už tai, kad mūsų gyvenimas būtų panašus į pasaką!
Žygiavo kartą per pasaulį trys keliautojai. Užklupo juos naktis ir jie pasibeldė į vieno namo duris prašydami nakvynės. Prie durų priėjęs šeimininkas paklausė:
– Kas ten?
– Mes esame Sveikata, Meilė ir Turtas. Priimkite mus nakvynei.
– Su malonumu priimčiau, bet turime tik vieną laisvą lovą. Eisiu su šeima pasitarsiu, kurį iš jūsų priimti.
Serganti motina norėjo priimti Sveikatą. Žmona norėjo Turto, o dukra pageidavo Meilės. Kol šeima tarpusavyje ginčijosi, keliautojai išnyko naktyje…
Tad pakelkime taures už tai, kad mūsų namuose visada ne tik svečiuotųsi, bet ir gyventų ir Sveikata, ir Meilė, ir Turtas!
Už jus! Kad laimė gėlėmis žydėtų
Po Nemuno, Neries dangum žvaigždėtu!
Už šviesų kelią! Platų uostą!
Jaunieji, leiskite pakelti Meilės tostą!
Vienas Rytų šachas, norėdamas papildyti žmonų būrį, pasikvietė keliolika gražuolių ir klausia:
– Kiek bus dukart du?
– O didysis šache! – atsakė pirma gražuolė. – O protingiausias iš protingiausiųjų! Dukart du bus keturi!
– Protinga esi! – pagyrė šachas. – Tu man tinki.
Antroji gražuolė į tą patį klausimą atsakė:
– O didysis šache! O šviesiausias iš šviesiausiųjų! Dukart du bus penki.
– Gudri esi! – atsakė valdovas ir susimąstęs pridūrė: – Ir tu man tinki.
Trečioji mergina į šacho klausimą atsakė:
– O didysis šache! O gudriausias iš gudriausiųjų! Dukart du bus tiek, kiek jūs panorėsite!
– Išmintis kalba tavo lūpomis, – patenkintas atsakymu tarė šalies valdovas. – Ir tu man tinki.
Tačiau šachui reikėjo išsirinkti tiktai vieną iš jų. Kurią jis pasirinko?
(Sėdintieji prie stalo spėlioja.) Galiausiai tostininkas sako:
– Šachas žmoną pasirinko tą, kurios buvo didžiausi klubai.
Pakelkime taures už didžiausią merginų privilegiją į žmonas.
Vieną kartą vaikinas ir jo mergina važiavo motociklu apie 200 km/h.
Mergina:
– Sulėtink, aš bijau.
Vaikinas:
– Nebijok, tai smagus žaidimas.
Mergina:
– Prašau, padarysiu viską, kad tik sulėtintum.
Vaikinas:
– Gerai, apkabink mane labai stipriai.
Mergina:
– Gerai, gerai tik sulėtink greitį. (Mergina jį apkabino)
Vaikinas:
– Ar galėtum nuimti mano šalmą, nes jis man trukdo, ir užsidėti sau. (Mergina nuėmė šalmą ir užsidėjo sau)
Vaikinas:
– O dabar pabučiuok mane, ir pasakyk, kad myli.
Mergina:
– Myliu tave. (Mergina jį pabučiavo)
Kitą dieną laikrašty: Vakarykščiam dviejų jaunuolių įvyky, kuris įvyko mieste žuvo vienas asmuo. Pasirodė, jog motociklo vairuotojas kelionės vidury sužinojo, jog jo stabdžiai neveikia, tad davė savo merginai savo šalmą ir paprašė jos pasakyti, kad jinai jį myli ir pajausti paskutinį mylimosios bučinį, kuriai atidavė savo gyvenimą.
Pakelkime taures už amžiną meilę!
Šunelį įmetė į liūto narvą. Liūtas iškart panoro suėsti gyvulėlį, bet pirmiausia užsigeidė su juo šiek tiek pažaisti. Pažaidė, paišdykavo ir… įsimylėjo. Ir šunelis puikiausiai gyveno su liūtu viename narve.
Tad pakelkime taurę už meilę iš pirmo žvilgsnio, galinčią kurti stebuklus!
Svetimšalis žmogus mieste sutiko vaikiną su mergina ir paklausė:
– Kaip jūsų kalba pasakyti: „Aš tave myliu”? Vaikinas tylėdamas stipriai apkabino merginą ir tarė:
– Štai kaip kalba apie meilę mūsų krašto žmonės!
Tad pakelkime taurę už meilę, kuriai nereikalingi jokie žodžiai!
Suskamba telefonas. Ragelyje piktas balsas priekaištauja:
– Aš esu pasipiktinęs. Višta, kurią jūs man vakar įkišote, visiškai netinkama. Privalote ją tuojau pat pakeisti.
Žmogus, sėdintis kitame laido gale, purto galvą ir atsako:
– Aš jus užjaučiu… Tačiau apgailestaujame: to padaryti negalime. Būtų nusižengta mūsų įstatymams.
– Įstatymams? – niršta pašnekovas. – Čia mėsininkas Kasparas?
– O ne! – atsako ramus balsas. – Čia vedybų biuras.
Pakelkime taures, kad mūsų gyvenime būtų kuo mažiau apsirikimų.
Komisija, apžiūrinėdama psichoneurologijos ligonę, domėjosi viskuo.
– Kas šis vargšas dešimtoje palatoje?
– Tai meilės auka. Jis labai mylėjo merginą, kurį ji atstūmė. Ir matome, kuo visa tai baigėsi.
– O kas čia toks gretimoje palatoje?
– Vyras, kuris vedė tą merginą.
Kokį pasiūlyti tostą? Gal už merginas, kurios veda vyrus iš proto. Galima, žinoma, išgerti ir už tai. Bet, manau, kur kas tiksliau būtų šįkart pakelti taures už tuos vyrus, kurie tapo meilės aukomis. Taigi už meilės aukas!
Apie meilę ir neapykantą kalbama kasdien, visur, o ypač pobūviuose. Tad kokia gali būti meilė?
– Pavyzdžiui, kas yra studentiška meilė? Į šį klausimą teisingiausias atsakymas, manau, toks: „Kai yra su kuo, yra kuo, bet nėra kur…“
– Kas yra vieniša meilė? Tai tokia meilė, kai yra kur, yra kuo, bet nėra su kuo…
– O kas yra nelaiminga meilė? Į šį klausimą atsakoma irgi tais pačiais žodžiais, tik esant kitoms aplinkybėms: „Nelaiminga meilė yra tada, kai yra kur, yra su kuo, bet nėra kuo“.
– Kas yra filosofiška meilė? Į šį klausimą atsakoma taip: „Tai tokia meilė, kai yra su kuo, yra kur, yra kuo, bet kam to reikia?“
Tad, gerbiamieji, išgerkime už tą meilę, kurios kiekvienas nusipelnė.
Apie meilę kalbama daug ir visur. Tiktai šeimoje tą žodį retai išgirsi. Jis tarsi pamirštas arba uždraustas. Žodis „meilė“ yra magiškas. Jo vartojimas arba nevartojimas visada sukuria atmosferą. Leiskite man papasakoti vieną tikrą istoriją.
Keturiolikos metų mergaitė bandė nusižudyti. Tėvams pavyko ją išgelbėti. Išsigandę gimdytojai nuvedė dukrelę pas psichologę. Klausinėjama apie priežastis mergaitė tyliai sušnibždėjo:
– Manęs nemyli tėvai.
Motina, inteligentiška moteris, pasibaisėjusi sutriko:
– Dukrele, ką tu šneki?! Ar galima labiau mylėti, negu mes tave mylime?! Žiūrėk, tėtis dirba du darbus. Plėšosi – ir tik dėl tavęs. Daug ko patys atsisakome ir perkame tik tau. Aš mažai uždirbu, bet siūdama bandau padidinti šeimos pajamas. Bet ar aš kam priekaištauju?!
– Bet niekada, niekada nepasakėte, kad mane mylite! – proverksmais kalbėjo mergaitė.
– Viešpatie, Dieve mano! Tavo tėtis jau penkiolika metų man nesako, kad mane myli… Bet aš jaučiu ir žinau, kad jis mane myli ir man to pakanka, – stebėjosi motina.
– O man nepakanka, – vos girdėjosi dukrelės balsas.
– Gerai… Tau sakysime. – Čia juokdamasi, čia verkdama pasakė motina. – Kiek kartų tau reikės tai sakyti?
– Tris kartus per dieną, – gana tyliai, bet ryžtingai pasakė mergaitė.
Tad pakelkime taures ir patys sau pasižadėkime dažniau vartoti magiškąjį žodį „myliu!“, už meilę šeimoje!
|
|