Sveikinimai.lt

Kiekvienas gyvena kaip jam išeina –
Tas miršta viengungis, ans sukuria šeimą,
Kitam alimentus skaičiuoja bedaliui.
Bet jeigu jau sumetėt klumpes, reikėtų
Ta proga širdingai abiems palinkėti,
Kad būtų dangus visuomet be šešėlių,
Kad niekad namuos neskraidytų kočėlas.
Kad niekad netruktų vandens, anei duonos,
Kad uošvė nebūtų pikta kaip šėtonas.
O pabaigai pačiai, paties gražumėlio –
Spalvoto dviviečio vaikų vežimėlio.

Kai Dievas, sukūręs pasaulį, pamatė, kad žmogaus protui yra nesuvokiama jo didy­bė ir grožis, jis nusprendė sukurti pasau­lio miniatiūrinį atvaizdą – moterį. Tam jis panaudojo mažiausiai reikalingą Adomui kaulą – jo šonkaulį. Jos krūtys – du žemės pusrutuliai. Akys – dangaus žydrynė, ap­šviesta saulės kaitra, žvaigždžių šviesa ir sidabriniu mėnulio spindesiu. Jos galvą pa­puošė vilnijančiais bangomis plaukais. Visą liauną ir harmoningą figūrą apgaubė nak­ties paslaptimi ir dienos aiškumu. Į jos širdį sudėjo visas gėrio ir blogio rūšis.
Nuo to laiko vyras suradęs moterį, atran­da visą pasaulį ir turi galimybę pažinti jo paslaptis.
Tad pakelkime taures už mūsų atrastus pasaulius ir sėkmingą paslapčių tyrinėjimą.

Ar žinote kuo skiriasi tikrovė nuo pasa­kos?
Pasaka – kai jaunikaitis veda varlę, o ji, pasirodo, beesanti karalaitė. Na, o tikrovė – kai viskas atvirkščiai.
Tad išgerkime už tai, kad mūsų gyvenimas būtų panašus į pasaką!

Už jus! Kad laimė gėlėmis žydėtų
Po Nemuno, Neries dangum žvaigždėtu!
Už šviesų kelią! Platų uostą!
Jaunieji, leiskite pakelti Meilės tostą!

Vieną kartą vaikinas ir jo mergina važiavo motociklu apie 200 km/h.
Mergina:
– Sulėtink, aš bijau.
Vaikinas:
– Nebijok, tai smagus žaidimas.
Mergina:
– Prašau, padarysiu viską, kad tik sulėtintum.
Vaikinas:
– Gerai, apkabink mane labai stipriai.
Mergina:
– Gerai, gerai tik sulėtink greitį. (Mergina jį apkabino)
Vaikinas:
– Ar galėtum nuimti mano šalmą, nes jis man trukdo, ir užsidėti sau. (Mergina nuėmė šalmą ir užsidėjo sau)
Vaikinas:
– O dabar pabučiuok mane, ir pasakyk, kad myli.
Mergina:
– Myliu tave. (Mergina jį pabučiavo)
Kitą dieną laikrašty: Vakarykščiam dviejų jaunuolių įvyky, kuris įvyko mieste žuvo vienas asmuo. Pasirodė, jog motociklo vairuotojas kelionės vidury sužinojo, jog jo stabdžiai neveikia, tad davė savo merginai savo šalmą ir paprašė jos pasakyti, kad jinai jį myli ir pajausti paskutinį mylimosios bučinį, kuriai atidavė savo gyvenimą.
Pakelkime taures už amžiną meilę!

Svetimšalis žmogus mieste sutiko vaikiną su mergina ir paklausė:
– Kaip jūsų kalba pasakyti: „Aš tave myliu”? Vaikinas tylėdamas stipriai apkabino merginą ir tarė:
– Štai kaip kalba apie meilę mūsų krašto žmonės!
Tad pakelkime taurę už meilę, kuriai nereikalingi jokie žodžiai!

Komisija, apžiūrinėdama psichoneurologijos ligonę, domėjosi viskuo.
– Kas šis vargšas dešimtoje palatoje?
– Tai meilės auka. Jis labai mylėjo merginą, kurį ji atstūmė. Ir matome, kuo visa tai baigėsi.
– O kas čia toks gretimoje palatoje?
– Vyras, kuris vedė tą merginą.
Kokį pasiūlyti tostą? Gal už merginas, kurios veda vyrus iš proto. Galima, žinoma, išgerti ir už tai. Bet, manau, kur kas tiksliau būtų šįkart pakelti taures už tuos vyrus, kurie tapo meilės aukomis. Taigi už meilės aukas!

Apie meilę kalbama daug ir visur. Tiktai šeimoje tą žodį retai išgirsi. Jis tarsi pamirštas arba uždraustas. Žodis „meilė“ yra magiškas. Jo vartojimas arba nevartojimas visada sukuria atmosferą. Leiskite man papasakoti vieną tikrą istoriją.
Keturiolikos metų mergaitė bandė nusižudyti. Tėvams pavyko ją išgelbėti. Išsigandę gimdytojai nuvedė dukrelę pas psichologę. Klausinėjama apie priežastis mergaitė tyliai sušnibždėjo:
– Manęs nemyli tėvai.
Motina, inteligentiška moteris, pasibaisėjusi sutriko:
– Dukrele, ką tu šneki?! Ar galima labiau mylėti, negu mes tave mylime?! Žiūrėk, tėtis dirba du darbus. Plėšosi – ir tik dėl tavęs. Daug ko patys atsisakome ir perkame tik tau. Aš mažai uždirbu, bet siūdama bandau padidinti šeimos pajamas. Bet ar aš kam priekaištauju?!
– Bet niekada, niekada nepasakėte, kad mane mylite! – proverksmais kalbėjo mergaitė.
– Viešpatie, Dieve mano! Tavo tėtis jau penkiolika metų man nesako, kad mane myli… Bet aš jaučiu ir žinau, kad jis mane myli ir man to pakanka, – stebėjosi motina.
– O man nepakanka, – vos girdėjosi dukrelės balsas.
– Gerai… Tau sakysime. – Čia juokdamasi, čia verkdama pasakė motina. – Kiek kartų tau reikės tai sakyti?
– Tris kartus per dieną, – gana tyliai, bet ryžtingai pasakė mergaitė.
Tad pakelkime taures ir patys sau pasižadėkime dažniau vartoti magiškąjį žodį „myliu!“, už meilę šeimoje!