Sveikinimai.lt

Neįvykusios piršlybos. Senbernis nutarė išsivirti virtinukų. Tačiau neturėjo mėsmalės ir negalėjo susimalti mėsos. Jam šovė išganinga mintis, gal nueiti pas našlę kaimynę ir pasiskolinti. Lipa jis laiptais ir galvoja: šit paprašysiu mėsmalės. Ji paklaus, kam ji man reikalinga. Aš atsakysiu – noriu išsivirti virtinukų… Teks ją pakviesti į svečius, reikės atkimšti butelį… Išgersime, suris svetimą gerą… Tikriausiai panorės pasimylėti… Neduok Dieve, ji taps neščia… Prispirs ją vesti… Pagyvensim kurį laiką, reikės išsiskirti… Visą likusi gyvenimą teks mokėti alimentus… Pasigvieš į visą mano turtą… Velniams man to reikia!”
Kaip tik su šia mintimi senbernis priejo prie našlelės buto, paspaudė durų skambuti. Durys atsidarė, jis ir sako:
– Žinai, kaimynėle, eik tu po velniu su savo mėsmale!
Pakelkime taures už laimingus nelaiminguosius.

Piršlys vaikinui labai gyrė merginą.
– Bet aš girdėjau, kad ši mergina mikčioja, – pasakė jaunikaitis.
– Vadinasi, ji be reikalo neaušins burnos! – paneigė piršlys.
– Aš ją mačiau. Mergina – žvaira…
– Tai ir gerai… Vyrai nevarstys savo žvilgsniais.
– Ji neužauga.
– Džiaukis. Vadinasi, jai reikes mažiau medžiagos drabužiams.
– Bet juk jos viena koja trumpesnė.
– Taciau užtat kita ilgesnė.
– Žmonės kalba, kad ji ir silpno protelio…
– Vaikine! – supyko piršlys.
– Tu nori, kad ji neturėtų ne mažiausio trūkumėlio!
Tad pakelkime taures už gerus prekybininkus, mokančius įpiršti ir blogiausią prekę!

Vienas vaikinas įsimylėjo kitatautę merginą. Artimiau su ja susidraugavęs, nusprendė vesti. Mergina į jo pasiulymą taip atsakė:
– Aš ištekesiu už tavęs, bet prieš tai tu privalai atlikti man šimtą darbų.
Vaikinas sutiko su iškeltomis sąlygomis ir ėmė vykdyti jos kaprizus. Iš pradžių ji privertė vaikiną įkopti į aukštą ir gana stačią uola. Vėliau liepė nušokti nuo stačios uolos. Šokdamas nuo aukštos uolos vaikinas susilaužė koją. Tada mergina įsakė jam vaikščioti ir… nešlubuoti. Ir vardino gražuolė kaskart vis naujas užduotis: perplaukti plačią ir sraunią upę, parklupdyti isišėlusį žirgą, nušauti aukštai padangėje skrendantį paukštį ir t.t.
Taip vieną po kitos vaikinas atliko devyniasdešimt devynias labai sunkias užduotis. Liko vienintelis, paskutinis – šimtasis darbas. Tada mergina jam tarė:
– O dabar pamiršk savo tėvą ir motiną, pamiršk savo gimtąją kalbą.
Vaikinas piktai pasižiurėjo į ją, nieko nepasakęs šoko ant žirgo ir nušuoliavo visiems laikams.
Pakelkime taures už tai, ko niekada negalima išsižadėti – tėvų ir savo gimtosios kalbos!

Turtingas verslininkas nusprendė vesti ir kreipėsi į pažinčių tarnybą prašydamas jam surasti turtingą našlę.
– Be abejo, pageidaujate, kad ji būtų ir graži? – pasiteiravo tarnautojas.
– Aišku! Tokia, į kurią būtų malonu ir pačiam žiurėti, ir ne gėda svetimam parodyti… Kad ji būtų tarsi iš paveikslo išlipusi… – patikslino verslininkas.
Netrukus užsakovas buvo supažindintas su kandidate į žmonas. Į kontorą įlekia iširdęs verslininkas ir ima žaibus ir perkunus laidyti.
– Tai ką? Jūs iš manes šaipytis bandote? Aš prašiau, kad būsimoji žmona būtų tokia graži, tarsi iš paveikslo išlipusi… O ką jūs atsiuntėte? Ji šleiva, viena akis išsprogusi ant kaktos, kitos visai nematyti, tarsi jos niekada ir nebūta… Ausys atvėpusios, nosis ne nosis, o tikra kultuvė, dantys keli ir tie patys burnoje netelpa…
– Ko jūs taip piktinatės, pone? – ėmė raminti jį pažinčių agentas.
– Tai juk skonio reikalas. Vieniems patinka Rafaelis ar Rembrantas, kiti del Pikaso iš proto kraustosi…
Tad pakelkime taures už skonių įvairovę. Juk visi žinome, jog dėl skonio nesiginčijama.

Duktė ruošiasi tekėti. Kartą duktė ėmė ir pasiskundė savo motinai:
– Mamyte, aš su Juliuku draugauju jau treti metai, bet jis pradėjo su manimi negražiai elgtis. Kaip jam reikėtų atkeršyti?
Motina pataria:
– Ištekėk už jo!
– Mamyte, aš už jo netekėsiu. Jis bedievis: netiki, kad yra pragaras.
– Mano brangute, ištekėk, ir jis įsitikins, kad pragaras tikrai yra.
Tad pakelkim taures už protingus motinų patarimus savo dukroms.

Nuomonės apie vedybas.
– Daug merginų taip ir lieka senmergėmis. Kodėl taip atsitinka?
– Jos ieško idealaus vyro.
– O koks jų idealas?
– Vyrai, kurie sutiktų jas vesti.
– Pasakyk, kodėl visos pasakos baigiasi vestuvėmis?
– Todėl, kad po vestuvių baigiasi visos pasakos.
– Man atrodo, – pasakė viena dama; – kad vedybos – tai miražas dykumoje… Su rūmais, palmėmis, kupranugariais. Pirmiausia išnyksta rūmai, paskui palmės ir galiausiai pasilieki su vienu vieninteliu kupranugariu.
Pakelkime taures už nelaimingas moteris, kurios, pasibaigus visoms pasakoms, jodinėja kupranugariais.

Žalčio žmona. Buvo gražus vasaros saulėlydis. Mergina nutarė paplaukioti gaiviame upelio vandenyje. Apsidairė. Aplinkui ne gyvos dvasios. Pakrūmėje nusirengė ir nuogutukė liuoktelėjo nuo stataus kranto. Netoli tenuplaukė. Suktelejusi galvą pamatė, kad kažkas kuičiasi prie jos drabužių.
– Viešpatie, – šmėkštelėjo mintis galvoje, – negi man lemta tapti žalčio žmona?! – Ir garsiai sušuko: – žalty, ka darai?
– Nešukauk! – sušnypštė žaltys, išgasdinto žmogaus balsu ir ėmė teisintis, jog chuliganai nudžiovė jo drabužius ir jis negalis nuogutukas eiti į miestą.
– Tau gali pakakti sijonėlio. Būk gerute, paskolink kelnaites.
Jis taip pažvelgė, kad merginos širdis suvirpėjo, ji tikrai buvo gerutė ir sulemenusi – Imk! – šmurkštelėjo į sijonėlį.
Šiaip taip dangstydamiesi turimais merginos drabuželiais, jiedu patrauke į miestą. Kaip tyčia priešais juos išdygo du patruliuojantys policininkai.
– Kas čia per maskaradas! – įtariai nužvelgė vyrioką sušuko tvarkos saugotojai, vis nenuleisdami akių nuo nelaimėlio, įlindusio į moteriškas išvirkščias, atbulai užmautas kelnaites.
Ilgokai jie du aiškino, kaip visa tai buvę. Policininkai pagaliau patikėjo, nusišypsojo, susimerkė ir pasakė:
– Laimingai!
Jų linkėjimas pateko tiesiai į Dievo ausį. Jiedu buvo laimingi ne tik tą vakarą, bet sako, ir likusį gyvenimą, kai vienas po kito pasipylė žalčiukai – žalčio vaikai.
Taigi pakelkime taures už merginas, kurios susiranda žalčius ir laimingai gyvena ne tik pasakose.