|
Trylikametis vaikštinėjo su mama smėlėta jūros pakrante.
Staiga jis paklausė:
– Mama, pagaliau pavyko susirasti draugą! Kaip jį išsaugoti?
Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais į viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti pro pirštus, ir kuo stipriau gniaužė, tuo labiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje.
Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o vėliau sušuko:
– Supratau!
Pakeliam tostą už gerus ir supratingus draugus.
Jeigu žemėje yra laimė – linkiu ją sutikti
Jeigu yra sėkmė – Tegul tave visada lydi.
Jeigu yra džiaugsmas – tegul iš tavo lūpų neišblėsta šypsena
Gimimo dienos proga Tau linki…
Šią dieną tau linkiu:
Ispaniškos kaitros,
Čigoniško linksmumo,
Amerikietiškos sąskaitos banke,
Indiškos karštos meilės,
Ir paprastos lietuviškos laimės!
Mielasis bičiuli, gražiai gyveni.
Štai stalas nukrautas, bokalai pilni!
Žmonelės meilumas, linksmumas svečių,
Išgert už Tave ligi dugno kviečiu.
Jaunas žurnalistas netaktiškai paklausė įžymios artistės, kiek jai metų.
– Neprisimenu, – atsakė artistė.
– Kaip, jūs nežinote kiek jums metų? — stebėjosi jaunas žurnalistas.
– O aš jų neskaičiuoju. Aš, pavyzdžiui, skaičiuoju pinigus, brangakmenius, nes juos gali pavogti. O mano metų niekas nepavogs!
Tad pakelkime taurę už nepavagiamą mūsų turtą – mūsų metus!
Į tolimą, užkampų Gruzijos kaimelį atvyko žurnalistas ir susirado šios vietovės įžymybe aksakalą, sulaukusį 120 metų. Žurnalistas paklausė senuko, ar šis jaučiąs savo senatvę.
– Žinoma, jaučiu, atsakė aksakalas.
– Kaip?
– Kai man buvo šimtas metų, atsakė senasis gruzinas, aš su savo svečiais išgerdavau dvidešimt stiklinių vyno. Kai sulaukiau šimto dešimties metų, su svečiais aš išgerdavau jau tik dešimt stiklinių. Na o dabar aš kasdien teišgeriu tik devynias stiklines vyno…
Tad pakelkime tostą už tai, kad gyventume taip ilgai, kaip senasis gruzinų aksakalas, ir skųstumėmės senatve taip, kaip skundėsi aksakalas…
Ko tau palinkėti? Meilės, gal sveikatos, laimės, kaip pasaulis, didelės…
Džiaugsmo, gal sėkmės? Gal šimto metų? O gal visko po truputi is eilės…
Ėjo kartą asilas dykuma. Išsekęs, ištroškęs, jau kelinta diena nei valgęs nei gėręs. Staiga prieš savo akis jis išvydo upelį, o šalia jo – šieno kupetą. “Ką daryti – ar pirmiau pavalgyti, ar išgerti”, – vis galvojo asilas. Galvojo galvojo, kol visai išseko ir numirė.
Todėl nebūkim asilais ir pirmiausiai išgerkim!
Tegul kiekviena Tavo diena būna lyg saulės patekėjimas,
Kad kaskart vis suprastum save,
Kad kaskart vis tikėtum savimi,
Kad kaskart vis norėtum gyventi ir mylėti!
Su Gimimo diena, su džiaugsminga švente,
Bėga dienos taip greit, ir tu jau ne maža!
Linkim Tau daug draugų, daug gražių dovanų,
Skanų tortą ragauti, ir svajonių drugelį pagauti!
Kad žmogus būtų laimingas reikia tiek nedaug:
Truputį saulės kai lyja,
Lašo lietaus kai kaitra už lango,
Didžiulės šypsenos kai liūdna,
Minutės vienatvės kai triukšminga,
Muzikos ir juoko kai nuobodu,
Artimo glamonių kai nepaliaujamai sunku.
Žmogui reikia laimės.
Su gimtadieniu…
Išgerkim už tai, kad rytoj pabrangtų buteliai taros supirktuvėje.
Gimtadienis – pati gražiausia šventė,
Gyvenimas – toks mielas, nuostabus.
Gražiausi metai dar nepragyventi,
Gražiausi metai tie, kurie dar bus.
Išgerkime už visus gerus žmones, – juk mūsų tiek nedaug belikę!
Žmogus nežino, kad jis panašus į velnią:
Keikiasi velniškai,
Myli velniškai,
Geria velniškai.
Tad gyvenk taip, kad galėtum pasakyti:
Man velniškai gera.
|
|