|
Daug kartu Tu mylėsi,
Patiks Tau akys, lūpos, šypsena.
Bet vieną kartą patikėsi,
Kad jų tiek daug, o Meilė tik viena.
Kai tamsią naktį kris žvaigždutė,
Paimk į delną drąsiai ją.
Nes vietoj jos bus ta širdutė,
Kuri mylės ir trokš tavęs.
Amžinos meilės nėra.
Net visų didžiausia aistra trunka kurį laiką.
Ateina diena, kai ji pasibaigia ir gimsta nauja meilė.
Kaip tik todėl meilė nemirtinga.
Ji nuolat atgimsta.
Aistra užgęsta, bet meilė lieka.
Tad, tegul meilė, kurią tu jauti būna amžina.
Ir tegul ji kas sekundę, kas minutę, kas valandą stiprėja.
Tu eini per gyvenimą platų,
Ieškai meilės, saulėtų dienų.
Tau mylėt baltos obelys sako,
Nes tik mylint gyventi smagu.
Mūsų keliai netyčia susitiko,
Mums buvo pakeliui ir ėjome kartu.
Man buvo gera eit rytojaus pasitikti,
Kada šalia manęs ėjai ir tu.
Meilė – pasaulio duktė,
Pas mus ji netyčia užklysta.
Meilė švelnumo gėlė,
Nuo menko vėjelio nevysta.
Meilė – ragana pikčiausia,
Kaušas verdančios smalos.
Skausmo jūra kuo giliausia,
Išmįslas kvailos galvos…
Paprašysiu aš vėjelio, kad nulėktų pas tave.
Prisiglaustų prie veidelio, pabučiuotų už mane
Jei mano akys virstų vėju,
Pajustum, kad visąlaik glostau tave.
Jei mintys taptų šilku,
Būtum visada šilko pataluose.
Jei per anksti numirčiau,
Dangus verkdamas pasakotų,
Kaip man trūksta Tavęs…
Laikas atšaldo ir naikina mažą meilę,
Bet didina ir stiprina didelę,
Panašiai, kaip vėjas gesina žvakę,
Bet įpučia gaisro liepsną.
Kartais, kai aš nieko nemyliu…
Aš myliu vandenį…
Jis tyras, skaidrus…
Jis nesuduš… kol nevirs ledu…
Kartais, kai aš nieko nelaukiu…
Aš laukiu vėjo…
Jis švelnus, nematomas…
Jis nepabėgs… kol nevirs viesulu…
Kartais, kai aš nieko nebeturiu…
Aš turiu tave…
Tu pasaka, stebuklas…
Tu gyvybė… kol nevirsti skausmu…
Pabučiavimas tavo buvo karštas
Ir trumpas kaip žaibas,
Staigus ir svaigus kaip naktis,
Galinga pagunda – mes suklupom.
Negaliu aš pamiršti tų įkaitusių lūpų.
Jos išdegino žymę iki širdies gilumos.
Beprotiško svaigulio – suartėjo mūsu kūnai!
Žinau, kad ir tavo aistra – buvo kaip laužo liepsna!
Mėlynos tavo akys
Visada žiūrėjo kažkur į tolį,
Lyg kažko ieškojo!
Tu visada su manim švelnus,
Tad tu ir pasilikai toks…
Leisk tau rankas šias išbučiuoti,
Leisk, gražuole, tave karštai į lūpas pabučiuoti,
Leisk, saulute mano, prieš visą Žemę ištart
Tau tą palaptingą, kerintį – myliu.
Nuprauskim pavargusias lūpas, akis,
Pabūkim jaunystės svajonių dvasia.
Užgis mūsų žaizdos – pagis musų sielos,
Jei meile tikesim – ji bus mums gera.
Tu mylimas žmogus, niekas toks brangus,
Amžiais šitaip bus, nieks neatims tavęs niekad iš manęs.
Tu perlas delnuose, auksas pūkuose, vėjas laukuose,
Man reikia tik tavęs, būk šalia manęs, kol širdis gyva…
|
|