|
Meilė – tai žodis šventas,
Meilė – galinga yra,
Meilė nemiršta, ne…
Meilė yra tavyje!
Meilė – tai mažytis paukštelis:
Per daug suspausi – mirs,
Per daug atleisi – išskris.
Ką myli – paleisk.
Sugrįš – bus tavo.
O jei ne – tuomet tavo niekada ir nebuvo…
Pasaulis būtų per žiaurus,
Per daug klastingas ir klaikus,
Jei tarp gyvenimo audrų,
Nebūtų meilės valandų.
Pražydo gėlės,
Gamta atsigavo,
Pamačiau tave,
Ir širdis suprato.
Nereik man kitų,
Merginų gražių,
Man reik tavęs,
Noriu būti kartu.
Kažkas man pasidarė,
Tikriausiai aš sergu.
Nes vos tave pamačius,
Iš karto paraustu.
Širdelė smarkiai plaka,
Ir seilės ima tyst.
Tave pašaukt norėčiau,
Bet negaliu išdrįst.
Buvau net poliklinikoj,
Del šitų sopulių.
Ir daktaras nustatė,
Kad aš tave myliu!
Žinok kad meilė – auksinis perlas,
Žinok kad meilė – ateitis,
Žmogus be meilės – lyg aklas vergas,
O jo gyvenimas tartum naktis.
Vėlyva meilė skaudina krūtinę…
Dažnai apkartęs jos svaigus medus,
Dažnai jau ji trumpa ir paskutinė,
O lauki, trokšti jos jaunatviškai godus.
Gaivina ji, šviežia žole padvelkus,
Ir net pirmos – lakštingalą girdi…
Bet židiny ne tokios degios malkos,
Ir nerimas – kaip kirmėlė širdy.
Kad meilės tai delčia, kad pilnatis pralaimi,
Ta nuojauta – per dieną ir pernakt…
Gal tai ne meilė jau, o deginanti baimė…
Jos, paskutinės, amžinai netekt…
Galiu priskinti lauko gėlių,
Bet tu gražiausia tarpe jų!
Galiu įteikt tau kvepalų,
Bet svaigini kvapu savu!
O šypsena ir švelnų balsą tavo,
Aš širdyje ilgam turiu…
Ir gėlės, ir medžiai,
Tau ošia tik meilė.
Kol kas ir manoji,
Tau meilė dar oš.
Ji oš ir rytoj,
Ir poryt ji dar oš.
Bet Jei ją pamirši,
Tebūna savos mūsų
Meilės prisiminimas gražus.
Myliu tave kaip bangos myli krantą,
Kaip žiedas – kvapą, mėnulis – naktį, ruduo gi – saulę.
Myliu tave aš taip, kaip garsas myli ausį,
Kaip spindulys, kad myli akį, plakimas – širdį,
Aš taip myliu TAVE…
Tavo didelės akytės
Nuolat mano mintyse,
Tavo nuostabios lupytes
Aš sapnuoju sapnuose
Daina susideda iš žodžių ir melodijos,
O meilė iš dviejų širdžių liepsnos.
Daina užpildo laiko tuštumą,
O meilė? Ilgesį…
Šviesos daina – poezija ir gaidos,
O meilė – išsipildžiusi svaja.
Daina nuo laiko blunka, mainos
Tikroji meilė – niekada.
Reikia man gabalėlio dangaus,
To, kur randasi už debesies.
Reikia mažo lašelio lietaus,
Reikia tavo žydrųjų akių :*
Kai akys spindėjo, kaip saulė,
O lūpos ištroško saldžių būčinių,
Buvai Tu šalia nuostabiausia pasauly,
Aš tuom patikėt ligi šiol negaliu :*
Meilė – reiškia gyventi – ne būti:
Kvatoti iš džiaugsmo per didelę liūtį,
Lakstyt basikom per pusnis iki kelių,
Ir žinoti, jog būti geriau nebegali…
|
|