|
Prisiminsi – ačiū,
Pamirši – na ir kas,
Gyvenime sutiksi
Dar daug tokių kaip aš!
Kai skausmas žiaurus
Tavo širdį suspaus,
Nesiskųski žmonėms,
Jie tavęs neužjaus,
O kai laimės žvaigždutė
Tau suspindės,
Nesigirki žmonėms,
Nes jie Tau pavydės.
Pašnibždėk, paklausk…
Galbūt išgirs?
Matai?
Tai siena dengia tavo širdį,
Nenori ji nieko įleist…
Todėl širdis meilės šauksmų negirdi,
Ji nori būti laisva…
Bet tuo pačiu ir geidžiama…
Atgaivinti ją gali tik aistra…
Panaši į saldų medų bičių nešamą…
O ją turi širdis maną…
Tai tikrai ne melas ar pašaipa…
Leisk paliesti tavo sielą…
Leisk pažadinti ją…
Savo nepakartojamą širdies liepsną…
Juk viską ką turiu, tai meilė tau skirta…
Ji tyra…
Ji karšta…
Ji miela…
Ji ypatinga…
Ji nesugriaunama…
Ji tik tai…
Tik tau pažadėta…
Su gandrais ir su lapais kartu
Išėjai tu tada išėjai.
Išėjai tu nakčia, išėjai paslapčia
Nežinau, kur ieškoti tavęs.
Ir paklausiau aš tyliai gandrų
Ir paklausiau aš tyliai klevų.
Gal matė gandrai, gal regėjo klevai
Vėlų rudenį, kai tu išėjai.
Ir atsakė man tyliai gandrai,
Sušlamėjo man tyliai klevai.
Juk jinai taip arti, juk ji tavo širdy
Tai kam ieškai tu jos taip toli.
Vai aš eisiu, nueisiu prie upės
Prie upelio šaltinio giliausio.
Ten aš lauksiu tavęs, ten ilgėsiuos tavęs
Vėlų rudenį gal tu ir sugrįši.
Prabėgs vaikystė ir jaunystė,
Pralėks ir metai mūs jauni,
Bet mes ilgam išliksim dviese,
Ir nepaliksim praeity.
Prabėgs pavasariai saulėti
Ir vasaros žydės baltai.
Pralėks ir rudenys audringi.
Žiemužė mus apklos šiltai.
Tegul tik šviesios ramios svajos
Te lanko mus, kol mes šalia.
Nebijok žaizdų – jos užgyja,
Nebijok skausmų – jie praeina,
Nebijok mirties – ji neišvengiama,
Nebijok meilės – ji būtina.
Netgi usnys žydi ir kvepia
Patikėk moku būt gera.
Susapnuok mane švelnią ir gražią
Gal tokios ir tikrovėj nėra.
Netgi akmenis lietus pratašo
Aš stipri ir kantri, patikėk…
Ir išsaugok gerumo nors lašą,
O tada jau praeik arba mylėk.
Kodėl sunku ištarti MYLIU, kai tai savy jauti?
Kodėl laimė nusigręžia, kai ji jau taip arti?
Kodėl pasaka pasibaigia knygos vydury?
Ir palieka gilų randą kažkieno širdy…
Kodėl pradėt užtenka tik akių kontakto,
O užbaigt sunku, kai nerandi išeiti rakto?
Rodos visko užtenka pasauly: tyro oro, giedro dangaus, vandenynų plačių, skaisčios saulės…
Tik maža mums vieno žmogaus, mums maža vienų šiltų rankų, vieno žvilgsnio ir lūpų tylių.
Mums mažoka širdies, kuri virpa, kad ištartų žodį myliu…
Mums mažoka gaivaus vieno šypsnio, vieno vakaro meilei suprast…
Meilei būtinas kitas žmogus, nes be meiles nublanksta: saulė, oras, vanduo ir žmogus…
Ar žinai kas yra gražu ?
Gražu, kai lietus tyliai leidžiasi ir palietęs tavo pečius, slenka žemyn.
Gražu, kai pirmi saulės spinduliai perskverbia tavo kūna.
Gražu, kai vos tik gimęs vaikas atmerkia akis.
Gražu, kai visą naktį atsigulęs žiūri į žvaigždes.
Gražu, kai PABUČIUOJI MYLIMAS LŪPAS.
Gražu, kai DRAUGAI PASITINKA IŠSKĖSTOMIS RANKOMIS.
Gražu, kai JAUTIESI MYLIMAS.
Gražu net gi tai, ko mes visiškai nematome.
Linkiu Tau iš tūkstančio žvaigždžių
Vieną pačią ryškiausią.
Linkiu Tau iš tūkstančio ašarų
Vieną pačią saldžiausią.
Linkiu Tau iš tūkstančio bučinių
Vieną patį karščiausią.
Linkiu Tau iš tūkstančio naktų
Vieną pačią ilgiausią.
Naktis! Sidabro į marias pripylė
Lyg pat akiračio Mėnulio takas.
Kaip jūros bangos tavo žodžiai
Ir mano širdis mėnesienoj plakas.
Aš juos renku, aš noriu juos atminti,
Tegul jie mano būtyje gyvena.
Juk tu gali išeit, kitiems juos išdalint,
Gal ir niekados nebusi mano.
Man šie žodžiai liks, aš jais tikėsiu,
Juose keistų iliuzijų ieškosiu.
Jei tu užmirši juos, ar prisimint norėsi
Ateik, aš juos tau pakartosiu.
Leista mylėti – tik neilgai,
Leista bučiuoti, tik atsargiai,
Leista naudotis meilės jausmais,
Bet tik su vienu, o ne su visais.
Kur tu miela?.. Praverk šią naktį gryčią,
Surask ta pačią žvaigždę ant dangaus.
Gal aš ten tavo pamatyčiau,
Blausiom akim užgęstančio žmogaus.
Juos regime, kada ramu ir saulė žiba,
O kad galečiau aš tikėt, neabejoti,
Jog mylimas esu, nereikia man bijoti
Tos veidmainystės, kur ne sykį aš patyriau,
Ir tų nudžiugtum gal pajutus meilę tyrą.
Man tiek nedaug tereikia, kad būčiau laiminga…
Tik vieno žodžio. Man tiek nedaug tereikia, kad būčiau turtinga…
Tik vieno skaičiaus. Man tiek nedaug tereikia, kad būčiau negyva…
Tik vieno žingsnio. Man tiek nedaug tereikia, kad galėčiau mylėti…
Tik vieno žvilgsnio…
|
|